|
Straipsniai
2010-10-30… Senatvės pensijos nebus papildomai mažinamos
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad pasirodę pranešimai viešojoje erdvėje, jog senatvės pensijos nemažės tik pensininkams su sunkia negalia, gali būti… 2010-10-30… Peržiūrės lygtinio paleidimo sąlygas
Siekiant užtikrinti aiškią ir skaidrią nuteistų asmenų lygtinio paleidimo tvarką, teisingumo ministro iniciatyva bus peržiūrimos kalinčiųjų išankstinio paleidimo į laisvę sąlygos. 2010-10-30… Lūžis dėl laikmenų apmokestinimo autoriniais mokesčiais
Europos Sąjungos teisingumo teismas (ESTT) ketvirtadienį, spalio 21 d., paskelbė sprendimą pirmoje byloje dėl informacijos laikmenų ir atgaminimo įrangos apmokestinimo autoriniais mokesčiais. Jis turės esminės įtakos apmokestinimui… 2010-10-30… LAT: Atlikta teismų sprendimų analizė dėl kontrabandos nusikaltimų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas pristatė atlikto teismų praktikos skiriant bausmes už kontrabandą tyrimo rezultatus. Anot Teisės… 2010-10-30… Programišiui skirta 39 000 litų baudaŠ. m. spalio 14 d. Kauno apygardos teisme išnagrinėta baudžiamoji byla dėl Kauno miesto gyventojo. Minėtas pilietis komercijos tikslais gamino, laikė ir platino galimybę pašalinti autorių teisių ir gretutinių teisių…
Užsisakykite Naujienas
|
SPRENDIMAS VISAI ŠALIA. KAIP JĮ RASTI?2009-02-24 09:42:51
Dažnai girdime: „Iš šios padėties išeities nėra; problema neišsprendžiama..." Bet jei yra problema, vadinasi, kur nors slypi ir sprendimas. Tik kartais tiesiog tingime jo ieškoti, o gal ir nežinome, kaip tai padaryti. Juk daug lengviau nieko nedaryti, tiesiog pasikliauti likimu. Kaip bus, taip... Bet jei žinotume, kur ieškoti sprendimo, gal surizikuotume jį rasti?
Sprendimų priėmimas yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo ir, žinoma, verslo dalis. Sprendimus priimame kiekvieną dieną: ką valgyti, kaip apsirengti, kokių darbų imtis pirmiausia, kaip patobulinti įmonės veiklą, ką daryti su nemotyvuotu darbuotoju... Vienus sprendimus priimame greitai, ilgai nesvarstydami, remdamiesi patirtimi. Tokie sprendimai dar vadinami programuotais sprendimais - tai kasdieniai, rutininiai sprendimai, ką ir kaip daryti. Su tokiais sprendimais žmogus jau yra susidūręs praeityje ir jiems neskiriame daug laiko, jie tarsi išsisprendžia savaime. Tačiau ne visos problemos tokios paprastos. Juk jei taip būtų, tai gyventume be sudėtingų problemų. Gyvenime, kaip ir organizacijose, retai esame visiškai tikri, dažniausiai abejojame ir rizikuojame dėl neapibrėžtos ateities priimdami sprendimus. Tokie sprendimai vadinami neprogramuotais sprendimais - tai kūrybiški sprendimai, kai dar nežinoma sritis arba turimas ribotas informacijos kiekis. Tokie sprendimai reikalauja mūsų pastangų, idėjų, kūrybos. Jei pagalvotume, tikriausiai kiekvienas prisimintume, kad ne kartą gyvenime teko būti tokioje padėtyje, kai nežinai, ką daryti, kai, atrodo, priėjai aklavietę. Supranti, kad reikia ko nors siekti, gal net keisti, bet nežinai, kaip tai padaryti. Kai protas liepia eiti tiesiai, o širdis - sukti į kairę. Tad kurgi ir kada ieškoti atsakymo? Tik tada, kai kyla problema. Jei problemos nėra, sprendimų ieškoti ir nereikia. Taigi visų pirma reikia nustatyti, kokia gi yra tikroji problema arba, kitaip tariant, kas vyksta ir kodėl? Kuo daugiau dėmesio skirsime problemai nustatyti, tuo lengviau rasime problemos sprendimą. Tad visų pirma reikia iškelti klausimą, kas dabar vyksta, ir aiškiai nustatyti bei apibrėžti problemą. Kad būtų lengviau suprasti, kaip viskas vyksta, pasiremkime pavyzdžiu. Pastaruoju metu įmonėje X padaugėjo klientų nusiskundimų. Tai jau požymis, kad kažkas vyksta ne taip. Galima problema - prastas aptarnavimas. Kai jau garsiai įvardijame problemą, antras žingsnis yra suprasti, kokio idealaus rezultato norime pasiekti. Keliame sau klausimus, ko norime ir kokio rezultato siekiame. Galimas atsakymas - gero aptarnavimo, kad klientai būtų patenkinti ir grįžtų dar kartą. Trečia, svarbu nuspręsti, kaip ruošiamės priimti sprendimą, t. y. kokiais metodais, kieno pagalba, kokios reikės informacijos, kiek galime tam skirti lėšų, laiko, pastangų ir t. t. Pavyzdžiui: atliksime tyrimą, bausime darbuotojus, skatinsime darbuotojus dirbti geriau ir t. t. Ketvirtas žingsnis - tai informacijos surinkimas arba visų galimų alternatyvų paieška. Šiuo etapu rekomenduojama peržvelgti įvairius scenarijus, priežastis, galimybes, įsivaizduoti įvairius padarinius. Tam galėtų padėti sprendimų žemėlapis. Sprendimų žemėlapis susideda iš įvairių idėjų sąrašo. Kaip tai daroma? Lapo viduryje užrašykite pagrindinį problemos tikslą, norą ar pačią problemą. Nubrėžkite 10 (galima daugiau ar mažiau) medžio šakų aplink centrinį ratą ir šalia surašykite frazes, susijusias su užrašytu žodžiu. Ilgai negalvokite, tai nėra testas, rašykite tai, kas šauna į galvą, tai gali būti ir beprotiškiausios idėjos. Kai jau surašysite frazes, po kiekviena iš jų parašykite vėl kylančias asociacijas. Ir net patys nepajusite, kai rasite tiek daug naujų alternatyvų. Kartais galima paprašyti kolegų, draugų, vaikų, kad jie pasakytų, ką jiems reiškia ta frazė. Visiškai netikėti atsakymai gali pakeisti jūsų sprendimą. Pavyzdžiui, problema - prastas aptarnavimas. Priežasčių gali būti begalės, todėl pradžioje būtų gerai jas įvardyti, o paskui ieškoti geriausių sprendimų jas pašalinti. Taip pat galima įvardyti, kas jums yra geras aptarnavimas.
Įvardiję begales alternatyvų pereiname prie penkto žingsnio, detaliau nagrinėjame išskirtas idėjas ir ieškome galimų sprendimų. Paprasčiausiai galima iškelti klausimą: „Kaip aš galėčiau...(pavyzdžiui, įkvėpti darbuotojus dirbti su ugnele, paskatinti darbuotojų aktyvumą ir t. t.)". Iškėlę klausimą, ieškome atsakymo. Rasti atsakymą vienam visada yra sunkiau nei grupėje, nes dvi galvos geriau nei viena, o aštuonios - tai jau idėjų bomba.
Idėjos grupėse Daug sprendimų priimama grupėse. Manoma, kad jie būna geresnės kokybės, nes grupės generuoja bei įvertina daugiau ir geresnių idėjų. Tai kaipgi viskas turi vykti. Visų pirma pradėkime nuo grupės dydžio. Grupė turėtų būti ne didesnė kaip 8 žmonės, nes jei grupėje daugiau žmonių, gali atsirasti mažų grupuočių. Mažos grupės labiau tinka konkrečioms problemoms spręsti, o didelės - perspektyviems, strateginiams klausimams aptarti, analizuoti. Dideliame kolektyve yra lengviau išspręsti problemą, bet sunkiau priimti sprendimą. Tikėtina, kad žmonės, įtraukti į sprendimų priėmimą, geriau supranta tuos sprendimus ir yra labiau linkę juos vykdyti nei tuos sprendimus, kuriuos kas nors kitas jiems primetė. Vienas tinkamiausių būdų norint sudaryti problemos alternatyvių sprendimų sąrašą yra smegenų šturmo metodas. Tai metodas, kai susirenka grupė žmonių ieškoti problemos sprendimo ir sako viską, kas tik ateina į galvą, siūlo pačias beprotiškiausias idėjas, kaip spręsti problemą, ir iš jų niekas nereikalauja, kad mintys būtų apgalvotos ar pagrįstos. Šis metodas unikalus tuo, kad darbuotojai pratinami laisvai reikšti mintis, idėjas, išsakyti nuomonę. Tačiau norint, kad šis metodas duotų naudos, privaloma laikytis kai kurių taisyklių: Ø Grupės dydis turi būti 5-7 žmonės. Jei žmonių per mažai, yra generuojama per mažai pasiūlymų. Jei dalyvauja per daug žmonių, tai tampa nebekontroliuojama. Ø Pateikiant įvairius pasiūlymus griežtai draudžiama bet kokia kritika, negalima pašaipiai juoktis ar rodyti nepritarimo. Ø Kalbama po vieną, o ne choru. Ø Kalbama savo vardu: „Aš galvoju, siūlau..." Ø Kiekvienas komandos narys padrąsinamas aktyviai dalyvauti. Ø Labai svarbu pateikti kuo daugiau įvairių idėjų, nes kuo daugiau idėjų pasiūlyta, tuo labiau tikėtina tinkama idėja. Ø Visos idėjos turi būti užrašomos. Ø Užrašomos tik idėjos, bet ne idėjų autoriai. Ø Ir svarbiausia nepamiršti, kad toks spontaniškas susirinkimas turi būti smagus. Net tyliausias, ramiausias žmogus gali sugalvoti dvigubai daugiau idėjų dirbdamas draugiškoje grupėje nei atskirai.
Be šio metodo, dar siūlome keletą būdų, kaip galima išsakyti idėjas kolektyve.
Atsitiktinės sąsajos. Tai labai originalus metodas, padedantis atrasti netikėtus sprendimus. Atsitiktinai pasirenkamas bet koks daiktas, tada surašomos visos jo savybės ir susiejamos su nagrinėjama problema. Ieškoma panašumų tarp atsitiktinio daikto savybių ir sprendžiamos problemos. Pavyzdžiui, pasirinkę atsitiktinį žodį „deimantas" galime išskirti šias savybes: spindi, prabangus, mėgstamas, vertinamas, išskirtinis, unikalus, daugiabriaunis, kietas. Ieškodami atsakymų į klausimą: „Kaip galima įkvėpti darbuotojus dirbti su ugnele?" - galime atrasti įvairių idėjų. Pavyzdžiui, deimanto savybės „mėgstamas" ir „vertinamas" siejamos su tuo, kad darbuotojai turi jaustis vertinami, vadinasi, reikia pastebėti jų pasiekimus, viešai girti. Deimanto „išskirtinumą" galime susieti su idėja, kad darbuotojų motyvacija turi būti individuali, išskirtinė, atsižvelgiant į kiekvieną darbuotoją motyvuojančius veiksnius. „Daugiabriaunis" - motyvacija turėtų būti įvairi, tada ji bus veiksmingesnė. „Kietas" - darbuotojai turi aiškiai žinoti, ko iš jų tikimasi, kokius tikslus turi pasiekti, o jų pasiekimai turi būti kontroliuojami ir siejami su objektyviu atlyginimu už įgyvendintus rezultatus. Originalu ir kartu įgyvendinama, ar ne?
Problemos apvertimas. Tai provokuojantis metodas, leidžiantis naujai pažvelgti į problemą. Metodo esmė - iškeliama problema ir bandoma ją apversti aukštyn kojom. Pavyzdžiui, problemą „Ką daryti, kad darbuotojai dirbtų su ugnele?" apverčiame aukštyn kojom. „Kaip dirbti be ugnelės?" - susikaupus, rimtai, be konfliktų. „Kaip nedirbti?" - į darbą eiti kaip į šventę. „Kaip ugnelei dirbti su darbuotojais?" - atsargiai, nenusvilinti, saugoti darbuotojus. „Kaip ilsėtis su ugnele?" - bendra komandos išvyka, kelionė, atostogos.
Taigi, kai jau idėjų, alternatyvų ir problemos sprendimo variantų turime begales, lieka paskutinis žingsnis - priimti tinkamą sprendimą ir, žinoma, jį įgyvendinti.
Puiku, kai atsakymai liejasi kaip iš pypkės, tačiau kartais būna, kad grupė tyli, galvoje tuščia ir nėra jokio, net paties paprasčiausio sprendimo varianto. Jausmas, kad galvoji, mąstai, dėlioji detales, bet visa tai didelė beprasmybė. Atrodo, jėgos apleidžia, bet problema nedingsta, o ir tinkamą sprendimą reikia rasti. Tokiu atveju siūlome pasitikėti savo nuojauta, nes ji dažniausiai neapgauna.
Sprendimo priėmimas - tai tarsi lošimas. Tinkamai sudėliojęs kortas - laimėsi, sudvejosi, pasirinksi ne tą variantą - sulauksi padarinių. Visus aptartus metodus galima taikyti ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Juk visas mūsų gyvenimas susideda iš sprendimų priėmimo. Nereikia apsiriboti tik viena idėja, kuo daugiau mąstome, tuo daugiau sukuriame, kuo daugiau sukuriame - tuo daugiau tobulėjame, o tam ribų nėra. Svarbiausia - nebijoti ieškoti sprendimų ir juos priimti. Juk kaip sakė Teodoras Ruzveltas (Theodore Roosevelt): „Bet kuriuo sprendimo priėmimo etapu geriausias žingsnis, kurį galite žengti, - priimti teisingą sprendimą, kitas geras žingsnis - priimti neteisingą sprendimą, o blogiausias žingsnis - nieko nedaryti."
---------------------------------------------------------------------------------------- Irma REINIKIENĖ UAB „Galimybių Arsenalas" verslo psichologė Jūrate ČEPINSKIENĖ UAB „Galimybių Arsenalas" verslo psichologė Žurnalas „Vadovas" 2009 m. Nr. 2
|
