2008-10-09 09:11:37
Reklamos reikalavimų ir apribojimų yra daug. Vieni reikalavimai taikomi tam tikrų prekių ir paslaugų reklamai, kiti reikalavimai ir apribojimai taikomi atsižvelgiant į tai, kokiomis priemonėmis skleidžiama reklama. Tačiau teisės aktai nustato ir tokių reikalavimų, kuriuos privalu taikyti bet kokiai reklamai, nesvarbu nei reklamos pobūdis, nei tai, kas reklamuojama, nei priemonės, kuriomis reklama skleidžiama.
Lietuvoje pagrindiniai reklamos reikalavimai, aptariami toliau (1*), nustatyti Reklamos įstatyme, nors tam tikrų reklamai taikytinų nuostatų galima rasti ir kai kuriuose kituose teisės aktuose. Be to, reikėtų pabrėžti, kad [b]Europos Sąjungos teisės aktuose nėra reglamentuojama reklama kaip tokia ir nėra nustatyti bendrieji reklamos reikalavimai, o reglamentuojami tik tam tikri reklamos aspektai [/b](klaidinanti ir lyginamoji reklama, reklama televizijoje, tam tikrų prekių ir paslaugų reklama ir pan.). Todėl šiame straipsnyje daugiausia remiamasi Lietuvos teisės aktais ir teismų praktika.
Rašytiniam ir garsiniam reklamos tekstui taikomi reikalavimai
Rašytinis ir garsinis reklamos tekstas, kaip ir pati reklama, turi atitikti jam keliamus teisinius reikalavimus. Specifiniai reikalavimai nustatyti vartojamai reklamos kalbai. Beveik kiekvienoje valstybėje skatinama taisyklingai vartoti valstybinę kalbą, todėl neretai taikomas reikalavimas, kad reklamos tekstas būtų išdėstytas taisyklinga valstybine kalba. Tokių reikalavimų yra ir Lietuvos, ir kai kurių kitų Europos Sąjungos valstybių įstatymuose (2*). Beje, reikalavimas, kad reklamos tekstas būtų pateiktas valstybine kalba, gali būti siejamas ir su tuo, jog taip siekiama, kad vartotojai, kuriems skiriama ta reklama (daugeliu atvejų tokie vartotojai yra tos valstybės gyventojai, kalbantys tos valstybės kalba), aiškiai suprastų ir tai, kad pateikiama informacija yra reklama, ir patį reklamos turinį. Šitaip norima apsaugoti ir vartotojų interesus – pavyzdžiui, jeigu tam tikrų reklamos elementų vartotojas nesupras dėl joje vartojamos nevalstybinės kalbos, o dėl to susidarys klaidingą įspūdį apie prekę ar paslaugą ir tuo vadovaudamasis priims atitinkamus ekonominius sprendimus (pavyzdžiui, įsigis prekę ar paslaugą), tokia reklama turės klaidinančios reklamos požymių.
Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatyme nustatyti bendrieji valstybinės kalbos vartojimo viešajame gyvenime reikalavimai. Ir nors pačiame Valstybinės kalbos įstatyme nevartojamas žodis [i]reklama[/i] (3*), nemažai įstatymo nuostatų būtų galima ir reikėtų taikyti reklamai. Paprastai reklama pateikiama viešai ir sudaro tam tikrą viešojo gyvenimo dalį, todėl bendrieji valstybinės kalbos vartojimo reikalavimai taikytini ir reklamos tekstui – tiek rašytiniam, tiek garsiniam. Pavyzdžiui, Valstybinės kalbos įstatyme nustatyta, kad visi viešieji užrašai turi būti lietuvių kalba ir taisyklingi, taip pat spauda, televizija, radijas, visi knygų bei kitų leidinių leidėjai privalo laikytis taisyklingos lietuvių kalbos normų. Šie reikalavimai turėtų būti taikomi ir reklamai.
Taigi, atsižvelgiant į Valstybinės kalbos įstatymo principus ir nurodytas tam tikras šio įstatymo nuostatas, galima daryti išvadą, kad reklamos tekste neturi būti nelietuviškų ar netaisyklingai vartojamų žodžių ar frazių, o turi būti vartojama taisyklinga lietuvių kalba. Žinoma, toks reglamentavimas nepakankamas ir yra gana daug neaiškumų praktiškai taikant įstatymo nuostatas. Pavyzdžiui, gali kilti klausimas, ar galima vartoti reklamoje nelietuviškus žodžius ar frazes, nusistovėjusias ir gana populiarias šnekamojoje kalboje. Pavyzdžiui, reklama, kurioje būtų vartojama gana populiari šnekamojoje kalboje frazė non stop, o ši, be abejo, neatitinka valstybinės kalbos vartojimo reklamos tekste reikalavimo, laikytina pažeidžiančia šį reikalavimą. Kita vertus, kiekvienas draudimas veiksmingas tiek, kiek jis pagrindžiamas sankcijomis už jo nesilaikymą. Taigi tikėtina, kad, reklamoje pavartojus nurodytą frazę, reklamos davėjas (arba kitas reklaminės veiklos subjektas) greičiausiai sulauktų tik Valstybinės kalbos inspekcijos įspėjimo ir nurodymo ištaisyti reklamos tekste netaisyklingai vartojamus ar nelietuviškus žodžius. Jei reklamos davėjas tokio nurodymo nevykdytų, atitinkamam reklamos davėjo darbuotojui galėtų būti skirta bauda. Jos dydis būtų keli šimtai litų, nors praktikoje dažnai pareiškiamas tik įspėjimas. Be to, gali paaiškėti, kad verslo atžvilgiu toks pažeidimas netgi naudingas, nes padeda reklamos kampaniją padaryti veiksmingesnę, o bauda yra labai maža, palyginti su reklaminės kampanijos duodama nauda, ir gana retai skiriama.
Moralės principų, žmogaus garbės ir orumo apsauga
Reklama neturi pažeisti visuomenės moralės principų, joje neturi būti žeminama žmogaus garbė ir orumas. Tai reiškia, kad reklama neturi pažeisti tam tikroje visuomenėje pripažįstamų moralės principų, t. y. Lietuvoje skleidžiama reklama neturi pažeisti Lietuvos visuomenės pripažįstamų moralės standartų. Pavyzdžiui, jei reklama skatina ar teigiamai vaizduoja skyrybas, galima teigti, kad ji pažeidžia visuomenės moralės principus, deklaruojančius šeimą kaip vertybę ir susijusius su šeimos išsaugojimu. Žeminančia žmogaus garbę ir orumą reklama būtų galima laikyti tokią reklamą, kurioje, tarkime, žmogus nepagarbiai gretinamas su daiktu ar gyvūnu.
Vis dėlto dažnai gali būti gana sunku įvertinti, ar tam tikra reklama nepažeidžia visuomenės moralės principų ar žmogaus garbės ir orumo, ypač kai reklamoje vaizduojami dalykai, apie kuriuos visuomenėje nėra nusistovėjusios vieningos nuomonės (pavyzdžiui, reklamuojamas animacinis serialas, kuriame parodijuojamas šalyje vyraujančios religijos aukščiausių hierarchų gyvenimas). Tokiu atveju rizikuojama sulaukti nepalankių atsiliepimų apie reklamą, ji net gali būti įvertinta visuomenės kaip nepadori. Tačiau dažnai būna sunku taikyti teisines sankcijas. Kita vertus, visuomenėje kilusi diskusija dėl reklamos atitikties moralės principams yra dar viena galimybė reklamuoti reklamoje nurodytą prekę ar paslaugą, nors reklamos padariniai dėl kilusios diskusijos dėl reklamos moralumo gali būti ir neigiami. Todėl kai įtariama, kad reklama gali būti pripažinta neatitinkančia visuomenės moralės principų ar žeminančia žmogaus garbę ir orumą, reikėtų labai rimtai pasvarstyti, ar tokia padėtis bus naudinga ar žalinga, nors teisiškai ta reklama gal būtų veik nepriekaištinga.
Draudimas reklamoje kurstyti neapykantą ir diskriminaciją
Neapykantos kurstymas – tai tam tikri sąmoningi veiksmai, nukreipti prieš tam tikrą visuomenės grupę (etninę, rasinę ir pan.), siekiant sukurstyti kitus visuomenės narius imtis prieš tą grupę įvairių veiksmų. Diskriminacija – tai asmens ar asmenų grupės diskriminacija dėl tautybės, rasės, lyties, seksualinės orientacijos, religinių įsitikinimų ar kitų kriterijų.
Šiuolaikinėje visuomenėje neapykantos ir diskriminacijos kurstymas apskritai netoleruotinas ir baustinas, kartais už tai taikoma ir baudžiamoji atsakomybė. Reklamuojant svarbu, kad reklamoje (jos tekste, vaizdo klipe, atspaude ir pan.) nebūtų galima įžvelgti neapykantos ir diskriminacijos kurstymo. Be to, ir pačia reklama neturi būti siekiama kurstyti neapykantos ar diskriminacijos. Diskriminacijos apraiškų gali būti ne tik pačioje reklamoje (tekste, vaizde ar pan.), ji gali būti pateikiama taip, kad būtų diskriminuojama tam tikra asmenų grupė. Tad dar kartą reikėtų pabrėžti: reklamoje draudžiama bet kokia diskriminacija, nesvarbu, kokia yra jos forma ir pateikimo būdas.
Be Reklamos įstatymo, su diskriminacijos draudimu reklamoje susijusių nuostatų galima rasti ir kituose teisės aktuose. Lygių galimybių įstatyme nustatyta, kad prekių pardavėjo, gamintojo ar paslaugų teikėjo veiksmai pripažįstami pažeidžiančiais lygias galimybes, jei, informuojant apie gaminius, prekes ir paslaugas arba reklamuojant jas, formuojama visuomenės nuomonė, jog tam tikro amžiaus, tam tikros lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų asmuo yra pranašesnis ar menkesnis už kitą. Taigi šiomis įstatymo nuostatomis draudžiama bet kokio pobūdžio diskriminacija reklamoje. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme taip pat nustatyta, kad prekių pardavėjo, gamintojo ar paslaugų teikėjo veiksmai pripažįstami pažeidžiančiais moterų ir vyrų lygias teises, jei, informuojant apie gaminius, prekes ir paslaugas arba reklamuojant jas, formuojamos visuomenės nuostatos, kad viena lytis pranašesnė už kitą, vartotojai diskriminuojami dėl jų lyties. Taigi šiame teisės akte draudžiama diskriminacija reklamoje dėl lyties.
Draudimas skleisti šmeižtą ar dezinformaciją
Nors yra nustatytas draudimas reklamoje skleisti šmeižtą ir dezinformaciją, jis labiau taikytinas apskritai informacijai, o ne konkrečiai reklamai – gana sudėtinga įsivaizduoti, kaip reklamoje būtų galima skleisti šmeižtą ar dezinformaciją. Tačiau bet kuriuo atveju tokio reikalavimo privalu laikytis ir [b]reklamoje neturi būti šmeižto ar dezinformacijos[/b]. Be to, reklama, kuria asmenys yra dezinformuojami, galėtų būti pripažinta ir klaidinančia reklama.
Draudimas skatinti prievartą, agresiją, kelti paniką
Reklamos įstatyme nustatyta, kad reklama draudžiama, jei joje skatinama prievarta, agresija, keliama panika. Šiais reikalavimais siekiama apsaugoti vartotojus ir apskritai visus asmenis, kurie pamato tam tikrą reklamą, nuo įvairių reklamos davėjų manipuliacijų: pastarieji, norėdami sustiprinti reklamos poveikį bei reklamos žinomumą, dažnai nevengia kontroversiškų reklamų, kuriose galima įžvelgti ir tam tikros prievartos, agresijos skatinimą ar panikos kėlimą.
Neretai labai sunku nustatyti, kada peržengiama leistina riba, – ir paprastame, dažnai ironiškame reklamos siužete galima įžvelgti prievartos ar agresijos skatinimą. Pavyzdžiui, manytume, kad ant tokios ribos balansuoja ir gana populiari reklama, kurioje vienas iš herojų tai po automobiliu palenda (ir jam nieko nenutinka!), tai uždaromas kartu su agresyviais šunimis, tai išlipa iš traukinio, apsivyniojęs šaliku komandos, prieš kurią yra aiškiai nusiteikę stotyje laukiantys jaunuoliai (manytume, kad kaip tik šis siužetas labiausiai balansuoja ant šiokios tokios ironijos ir agresijos skatinimo ribos). Bet reikėtų pasakyti, kad, turimomis žiniomis, kol kas jokios oficialios institucijos jokių priekaištų dėl agresijos skatinimo šioje reklamoje nepareiškė.
Panikos kėlimas reklamoje irgi siejamas su reklamos davėjų siekiu panaudoti tam tikrą grėsmę visuomenei, kad būtų paveiktas ekonominis vartotojų elgesys reklamos davėjų naudai. Pavyzdžiui, panika keliančia galėtų būti laikoma reklama, kurioje žmonės raginami pasiskiepyti nuo paukščių gripo ir nurodoma, kad tik taip galima išvengti neabejotinai gresiančios mirties (nors kol kas Lietuvoje realaus paukščių gripo pavojaus žmonėms nėra ir nebuvo). Iš skelbtų paniką keliančių reklamų, mūsų vertinimu, būtų galima paminėti reklamą, skatinančią moteris skiepytis nuo gimdos kaklelio vėžio: šioje reklamoje gana grėsmingu balsu buvo vardijami nuo gimdos kaklelio vėžio mirusių moterų vardai. Nors, kita vertus, reikia pripažinti, kad šia reklama buvo siekiama tam tikrų socialinių tikslų (mažinti moterų mirtingumą nuo gimdos kaklelio vėžio), ir jokia kompetentinga institucija nenagrinėjo klausimo, ar reklama nekelia panikos. Mūsų nuomone, tokios ir panašios reklamos neturėtų būti toleruojamos. Iki šiol Lietuvoje nė viena reklama nebuvo pripažinta keliančia paniką ir nė vienos reklamos skelbimas nebuvo uždraustas dėl šios priežasties.
Draudimas reklamoje skatinti elgesį, keliantį grėsmę sveikatai, saugumui ir aplinkai
Reklamoje draudžiama skatinti elgesį, keliantį grėsmę sveikatai, saugumui ir aplinkai. Kadangi reklama siekiama paveikti žmonių ekonominį elgesį, dažnai stengiamasi reklamą padaryti įtaigią, kiek įmanoma tikroviškesnę. Tam tikrais atvejais gali nutikti net taip, kad reklama ne tik paveiks žmonių elgesį – paskatins juos priimti ekonominius sprendimus, bet ir paragins juos imituoti reklamoje atliekamus veiksmus (ypač tai pasakytina apie vaikus, kurie yra linkę greitai perimti mėgstamų reklamos herojų įpročius (4*) ). Tad neturėtų būti tokios reklamos, kurioje – nes yra labai tikroviška – skatinamas sveikatai, saugumui ar aplinkai žalingas elgesys. Todėl kartais net labai įprastos gyvenimo situacijos vaizdavimas gali būti laikomas skatinančiu žalingą elgesį, jei ta situacija neatitinka saugaus, sveiko ir aplinkai nežalingo elgesio normų.
Šio reikalavimo atžvilgiu abejotina galima laikyti tokią reklamą, kurioje reklamuojamas vaistinis preparatas, skatinantis virškinimą, o paties reklamos klipo siužetas iš esmės skatina nesaikingai valgyti. Be to, pabrėžiama, kad virškinti padės reklamuojamas vaistinis preparatas, nors visiškai neužsimenama apie kitas nesaikingo valgymo keliamas grėsmes ir pavojus. Manytume, kad šioje reklamoje taip skatinamas sveikatai žalingas elgesys. Paminėtina, kad jokia institucija neatliko jokio tyrimo dėl šios reklamos ir tokių reklamų nepripažino pažeidžiančiomis kokius nors reikalavimus.
Draudimas reklamoje piktnaudžiauti prietarais, žmonių pasitikėjimu, patirties ar žinių stoka
Draudimas piktnaudžiauti prietarais, žmonių pasitikėjimu, patirties ar žinių stoka siejamas su tuo, kad reklamos poveikis vartotojams neturi būti iškreipiamas vien todėl, kad tam tikri asmenys ar asmenų grupės kuo nors pasitiki, ko nors nežino ar tiesiog neturi reikiamos patirties, kad galėtų tinkamai suvokti reklamą ir reklamos objektą. Todėl, pavyzdžiui, žinomų ir itin gerai vertinamų specialistų teigiamos kalbos reklamoje apie joje reklamuojamas prekes ar paslaugas turi būti labai atsargios, nes kaip tik tokiais atvejais rizikuojama peržengti ribą tarp paprasčiausio nuomonės pareiškimo ir piktnaudžiavimo žmonių pasitikėjimu.
Draudimas naudoti reklamoje specialias pasąmonę veikiančias priemones ir technologijas
Draudimas reklamoje taikyti specialias žmogaus pasąmonę veikiančias technologijas yra nustatytas norint sudaryti sąlygas vartotojams patiems priimti ekonominius sprendimus (nors ir paveiktus teisės aktų reikalavimus atitinkančios reklamos), o ne paveiktiems jiems nesuvokiamų pasąmonę veikiančių priemonių. Kartkartėmis apie žmogaus pasąmonę veikiančias technologijas kalbama nemažai (daugiausia dėmesio sulaukia vadinamasis dvidešimt penktasis kadras), tačiau, manytume, kad šis draudimas yra labiau teorinis nei praktinis, ir bent jau Lietuvoje neteko susidurti su realiu tokių priemonių ar technologijų naudojimu. Nors prisimintinas prieš kelerius metus nutikęs įvykis, kai vienoje iš televizijų dėl techninių nesklandumų vienos bendrovės reklamos paskutinis kadras buvo rodomas visame reklamos bloke ir po kitų bendrovių ar jų prekių, paslaugų reklamų. Visa tai buvo pripažinta kaip techniniai nesklandumai. Bet būtų galima svarstyti, ar toks paskutinio reklamos kadro kartojimas nebuvo bandymas neleistinu būdu naudoti reklamą ir daryti įtaką vartotojams, veikiant jų pasąmonę. Juolab kad apie tokias technologijas nei žiūrovai, nei atitinkamos institucijos, matyt, neturi itin daug žinių.
Draudimas pažeisti autorių teises ir gretutines teises
Reklamoje neturi būti pažeidžiamos autorių teisės ir gretutinės teisės, ginamos pagal Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą bei įvairias tarptautines sutartis.
Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą autorių teisės – tai tam tikros autorių ar autorių teisių perėmėjų asmeninės neturtinės ir turtinės teisės į sukurtą kūrinį, o gretutinės teisės – tai atlikėjų, fonogramos gamintojų, transliuojančių organizacijų, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojų ar gretutinių teisių perėmėjų tam tikros teisės į kūrinio atlikimą, fonogramą, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmąjį įrašą, transliuojančiosios organizacijos radijo ir (ar) televizijos transliaciją. Taigi autorių teisių objektas yra originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikšti kaip kūrybinės veiklos rezultatas (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme pateiktas gana ilgas, bet nebaigtinis kūrinių, laikytinų autorių teisių objektais, sąrašas), o gretutinių teisių objektas yra tiek tiesioginis (gyvas atlikimas), tiek į garso ar audiovizualinę laikmeną įrašytas kūrinio atlikimas, fonograma, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmasis įrašas, transliuojančiosios organizacijos radijo ir (ar) televizijos transliacija. Šios teisės yra saugomos ir tų teisių objektas gali būti naudojamas tik turint tam tikrų teisių turėtojo sutikimą ar įsigijus tam tikras teises iš jų teisėtų turėtojų. Autorių turtinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po autoriaus mirties, o gretutinių teisių galiojimo terminas – 50 metų skaičiuojant nuo atlikimo datos, įrašo padarymo datos, pirmojo transliacijos viešo perdavimo datos ar audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo datos. Pasibaigus nurodytiems laikotarpiams, autorių teisių ar gretutinių teisių subjektų sutikimas dėl kūrinio naudojimo reklamoje nereikalingas.
Atkreiptinas dėmesys, kad jei reklamoje, pavyzdžiui, norima naudoti nuotrauką, reikalingas ne tik nufotografuoto asmens sutikimas naudoti jo atvaizdą reklamoje (5*), bet ir nuotrauką dariusio fotografo sutikimas naudoti tą nuotrauką (arba privalu įsigyti tam tikras teises). Jei reklamoje naudojama muzika, reikalingas tiek tą muziką sukūrusio asmens sutikimas naudoti reklamoje tą muzikos kūrinį (arba privalu įsigyti tam tikras teises), tiek atlikėjo (kaip gretutinių teisių savininko) sutikimas naudoti reklamoje jo atliekamą kūrinį (šiuo atveju sutikimo objektas yra ne pats kūrinys, o kūrinio atlikimas).
Draudimas asmenims, reguliariai vedantiems žinių laidas, dalyvauti reklamoje
Visuomenės informavimo įstatyme nustatytas dar vienas bendras reklamos apribojimas: asmenys, reguliariai vedantys žinių laidas, negali nei dalyvauti reklamoje, nei jų įgarsinti.
Asmenys, reguliariai vedantys žinių laidas, paprastai siejami su jų pranešama objektyvia informacija – žiniomis. O reklama yra tam tikra subjektyviai pateikiama informacija, nes ja dažniausiai norima pabrėžti prekės ar paslaugos pranašumus ir gerąsias savybes. Todėl jei tokie asmenys dalyvautų reklamoje ar ją įgarsintų, itin tikėtina, kad tai galėtų daryti neleistiną poveikį vartotojams – jie neadekvačiai suvoktų reklamą, t. y. ją priimtų kaip objektyvią informaciją, arba dar blogiau – jie apskritai negalėtų suvokti, kad pateikiama informacija yra reklama. Tad, siekiant išvengti tokio neigiamo poveikio vartotojams, nustatytas draudimas asmenims, reguliariai vedantiems žinių laidas, dalyvauti reklamoje ar ją įgarsinti.
--------------------------------------------
1* Reikėtų atkreipti dėmesį, kad, be straipsnyje aptariamų, yra nustatyti ir kiti bendrieji reklamos reikalavimai, susiję su fizinio asmens atvaizdo ar tam tikrų duomenų apie fizinį asmenį naudojimu, taip pat susiję su vaikų apsauga nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio ir pan. Šie klausimai straipsnyje nenagrinėjami.
2* Pavyzdžiui, Prancūzijoje nustatyta, kad reklamoje turi būti vartojama prancūzų kalba, o išimtys taikomos tik tipinių prekių pavadinimams ir registruotiems prekių ženklams, kurie naudojami užsienietiškuose posakiuose; Portugalijoje užsienio kalbą vartoti reklamoje leidžiama tik jei reklama skiriama daugiausia ar tik užsieniečiams. Plačiau žr.: Henning-Bodewig F. Unfair Competition Law: European Union and Member States, Kluwer Law International, 2006.
3* Valstybinės kalbos įstatymas priimtas daugiau nei prieš dešimtmetį ir nuo to laiko veik nekeistas. Tuo metu, kai buvo priimtas šis įstatymas, Reklamos įstatymo dar nebuvo – greičiausiai dėl to Valstybinės kalbos įstatyme net nevartojamas žodis reklama.
4* Nepilnamečių apsaugai nuo neigiamo reklamos ir kitos viešosios informacijos poveikio skirtas atskiras Reklamos įstatymo straipsnis bei atskiras teisės aktas – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. Nemažai dėmesio šiai problemai skiriama ir Europos Sąjungoje: ne viename Europos Sąjungos teisės akte galima rasti nuostatų, susijusių su nepilnamečių apsauga nuo juos neigiamai galinčios paveikti informacijos (taip pat ir reklamos). Reklamos reikalavimai dėl nepilnamečių asmenų apsaugos nuo neigiamo reklamos poveikio bus aptariami kituose straipsniuose apie reklamos teisinį reglamentavimą.
5* Fizinio asmens atvaizdo naudojimo reklamoje klausimai bus aptariami kituose straipsniuose.
---------------------------------------------------------------------------------------
Laimonas Markauskas
Advokatas
Advokatų profesinės bendrijos „Soloveičikas, Markauskas, Aviža, Bagdanskis | SMA“ partneris
Žurnalas "Juristas" 2008 m. Nr. 9
www.paciolis.lt
