• Administracinė teisė
• Baudžiamoji teisė
• Civilinė teisė
• Darbas
• Ekonomika
• Mokesčiai
• Pardavimai
• Savaitraštis "Buhalterija"
• Teisė
• Įvairūs
• Įmonių veikla
• Verslo pradžia
• Žurnalas "Biuro administravimas"
• Alegorijos
• Asmeninis tobulėjimas
• Leidinys "Laisvoji rinka"
• Nekilnojamas turtas
• Rinkodara
• Skolų ir finansų valdymas
• Vadyba
• Žurnalas "Juristas"
• Žurnalas "Apskaitos ir mokesčių apžvalga"
• Žurnalas "Vadovas ir pasaulis"

• baudos paskyrimas uz nepadarytą pažeidimą
• Dėl darbdavio pretenzijos ir reikalavimo apmokėti žalą
• del paskolu grazinimo
• Alimentai, alimentų dydis
• Dėl sąvokos "darbuotojas vaiką augina vienas" išaiškinimo
• Klaidinanti informacija ant pakuotės
• Neatlygintinas buhalterijos tvarkymas
• Mindaugas11
• VARDO IR PAVARDĖS KEITIMAS TUO PAČIU METU
• Darbndavys neatsiskaito atleides iš darbo

Kai gavome žurnalo „Vadovas" pasiūlymą parengti straipsnį apie atostogas, apsidžiaugėme - juk rašyti apie atostogas beveik taip pat puiku kaip atostogauti! Tačiau kai atkeliavo patikslinimas, kad turėtų būti būtent atostogų planavimo tema, staiga pajutome, kaip smagaus nusiteikimo kreivė ėmė leistis žemyn... „Kas atsitiko, - pamanėme, - juk nesuplanuotų atostogų iš viso negali būti, jos taip niekada ir neprasidėtų." Šiaip ar taip, šis jausmų bangavimas davė dingstį į tai pasigilinti.

 

Pirmiausia paklausinėjome pažįstamųjų, kas jiems ateina į galvą išgirdus žodį „atostogos". Pabandykite tai padaryti ir jūs. Štai kokį vaizdą, rinkdami įvairių žmonių asociacijas, kurias sukėlė žodis „atostogos", susidarėme: atostogos - tai laisvė, poilsis, ramybė, atsipalaidavimas, mėgstami užsiėmimai, daug laisvo laiko, romantika, nauji įspūdžiai, nuotykiai, kelionės ir t. t. Kad nors kas būtų užsiminęs apie planus... Nė vienas! Planavimas daugeliui mūsų pirmiausia siejasi su darbu, būtinais reikalais, o atostogos... Tai visiškai kitas dalykas. Bet šią spontanišką asociacijų dėlionę kol kas atidėkime į šalį.

Norime papasakoti vieną savo pastarųjų atostogų paliktą ryškų įspūdį. Veiksmo vieta - Papua Naujoji Gvinėja, bet ne tai svarbiausia.

...Diena nuo pat ryto buvo stringanti dėl planavimo ir laiko (tiesa, vėlavimas ir minučių virtimas valandomis - įprastas dalykas kone visuose šiltuose ir ramiuose kraštuose, į kuriuos kažkokia nesuprantama jėga traukia egzotikos ieškančius vakariečius). Taigi vakare, nedidele motorine valtele grįžę į krantą po dienos, praleistos jūroje, tikėjomės sėsti į mūsų laukiantį (tikrai žinojome - laukiantį - nes šeimininkas plaukė su mumis) automobilį ir grįžti į savo laikinus namus pavakarieniauti ir praleisti ramaus vakaro. Automobilis stovėjo ten, kur buvo paliktas, tas tiesa. Bet jis, tarsi paklusdamas to krašto papročiams ir likimo įnoriui, paprasčiausiai neužsivedė... „Tuojau viskas bus sutvarkyta", - buvo pasakyta mums. Beliko ir vėl laukti. Vakaras gražus: saulėlydis, ramybė, prie vandens žaidžiantys vaikai... Atrodytų, atsipalaiduok ir stebėk gyvenimą. Bet ne - mūsų kompanijai norisi žinoti, kaip atrodo mūsų vakarienė už 20 km nuo čia, kada mes ją gausime, ir, žinoma, kas, kur ir kaip taiso tą nelemtą automobilį, nes jis kažkur pradingo drauge su savo šeimininku, pažadėjusiu tuoj pat grįžti. Valanda, antra... Mums trūksta žodžių (juk žinote, taip būna), todėl nelabai ir kalbamės. Idėja grįžti pėstute atmetama be jokių diskusijų. Neturėdama ką veikti, einu išsimaudyti. Galiausiai mūsų gelbėti atvažiuoja automobilio šeimininko telefonu informuotas svečių namų, kuriuose apsistojome, virėjas - visagalis virėjas, sugebėjęs net pakoreguoti autobuso maršrutą! Persirengti paskubomis tiesiog tingiu, tik užsivynioju rankšluostį, užsimetu marškinėlius, ir paskui savo kompaniją nueinu į autobusą. Dairomės prietemoje - čia jau sėdi ir keletas vietinių. Pasijuntu tokia panaši į juos: vietoj sijono - rankšluostis, basa (lyg tyčia, šlepetės liko užmirštos nardymo centre). Ir pasidaro be galo ramu ir gera - tik dabar, nors esame čia jau keletą dienų, iš tikrųjų atsipalaiduoju, susilieju su aplinka ir galiausiai priimu jos siūlomą gyvenimo ritmą. Bevažiuojant visai sutemsta, įlipa dar daugiau po darbo dienos į savo kaimelius grįžtančių tamsiaodžių basakojų didžiulėmis pasipūtusiomis šukuosenomis žmonių, dauguma jų kramto dantis raudonai dažančią žolę (silpną narkotiką), padedančią palaikyti palaimos būseną. Susirandu savąjį „Dirol", patogiai atsiremiu į lango stiklą ir pamirštu viską...

Prisimindami šį epizodą, galvojame: to nebūtų buvę, jeigu išvykos organizatorius būtų viską „vakarietiškai teisingai" sustygavęs arba jeigu būtume nusisamdę organizuotesnę ir geriau mokančią planuoti bendrovę...

Begalvodami imame lyginti šiuos įspūdžius su ryškiausiais ir smagiausiais prisiminimais iš vaikystės ir paauglystės laikų. Anuomet, ypač pasakodami draugams, labiausiai pabrėždavome tai, kas nutiko. Nenumatytos kliūtys, netikėtumai, kuriuos reikėdavo, greitai susiorientavus, įveikti arba tiesiog išgyventi, visada būdavo svarbiausi. Kaip tik tai ir „sujudindavo" kraują ir smegenis - taip mokėmės patirti nuotykius ir jų teikiamą džiaugsmą ir pamokas.

Tik vėliau, jau suaugę, išmokome sakyti „reikia adrenalino" ir kurti planus, kaip ir kur jo gavus. Taip svarbiausi tapo ne nuotykiai, o prisiminimai apie tai, kas buvo numatyta ir sėkmingai įgyvendinta. Kai išmokome planuoti, supratome, kad mums nebūtina laukti likimo dovanų, kai netikėtai taps gera ar įdomu - dabar mes patys ėmėmės atsakomybės numatyti, kaip, kada ir kur tai gauti. Bet dovana juk tuo ir nuostabi, kad ją gauni tiesiog šiaip ir netikėtai.

Beje, apie likimo dovanas... Negalime nepapasakoti dar vieno tų atostogų epizodo.

...Iš pat ryto žinojome: šiandien žvejojame. Bet, kaip šioje saloje įprasta, tai automobilis vėluoja, tai kokio kabliuko, ritės ar masalo trūksta... Žodžiu, prasitrainioję porą valandų tai vienur, tai kitur, galiausiai sulipame į laivelį, kuris nuplukdo... visai ne ten, kur žvejybos mėgėjams reikia. Laivelį valdantys papuasai, lyg nebūtų girdėję gal tris kartus išsakytų pageidavimų, pasiūlo praleisti dieną puikioje miniatiūrinėje balto smėlio salelėje su trimis palmėmis - vaizdas kaip iš paveiksliuko - čia esą ir pasimaudyti galima, ir saule pasimėgauti, ir kokią žuvelę nuo kranto (gal) pagauti. Taip beieškant tinkamos užmesti meškerėms vietos, užeina liūtis, kaip tyčia, stipresnė, šaltesnė ir ilgesnė nei kitomis dienomis. Tas lietus, ko gero, tiesiogine prasme kai kam ir perpildė kantrybės taurę... Laivelis be stogo (o juk turėjo būti ne toks!), taigi peršlampame kiaurai, ir, nepaisant to, kad esame tropikuose, imame svajoti jau ne apie žuvis, o apie saulę ir šilumą. Galiausiai, tarsi kokioj burbulinėj vonioj sušilę ir atsipalaidavę vienos salos sekliam pakrantės vandeny, iš tikrųjų užmetame meškeres. Pagaliau! Bandome laimę septyniese. Ir, kaip jums atrodo, kam sekasi? Vietiniam berniukui, visąlaik tylutėliai sėdėjusiam, ir porai mūsiškių - kaip tik tiems, kurie mažiausiai erzinosi dėl nesklandumų ir kuriems ne taip tų žuvų ir norėjosi... Entuziastingiausi žvejybos plano iniciatoriai tąkart liko be laimikio. O pagautos žuvys buvo tikrai įspūdingos - gražios ir ryškiaspalvės tarsi akvariumo gražuolės, tik gerokai didesnės.

Ilgai nepamiršime egzotiško laimikio, kaip ir pamokos, kad likimas ne visada apdovanoja tuos, kurie įnirtingiausiai siekia tikslo. Dabar atrodo, kad tie, kurie labiausiai norėjo realizuoti planą „žvejyba jūroje - visiems po didelę žuvį", buvo puikūs verslininkai ir vadovai, mokantys numatyti, suplanuoti ir tuos planus įgyvendinti. Jie buvo įpratę visada siekti numatyto rezultato ir jį būtinai pasiekti. Ir jiems sekėsi, o kai nesisekdavo, jie tiesiog įdėdavo daugiau pastangų ir galiausiai vis tiek pasisekdavo savo.

Dauguma vadovų yra orientuoti į rezultatą, kitaip sakant, jiems svarbiau yra pastatyti nei statyti, išauginti nei auginti ir pan. Pamažu jie įpranta šia savo nuostata vadovautis ir kitose gyvenimo srityse, todėl ir per atostogas stengiasi kuo daugiau pamatyti, išgirsti, aplankyti, o jeigu kalbėsime apie žuvis, - tai pagauti. Dar geriau - kuo daugiau per tam tikrą laiko vienetą, nes intensyvumas - rezultato draugas. Net ir atostogaujant jiems galioja šūkis: „Nė minutės beprasmio laiko leidimo!"

Norime priminti, kad lazda turi du galus. Tie, kurie pernelyg stipriai orientuojasi į vieną, dažnai net nepastebi kito, kuris irgi gali būti įdomus. Juk, be rezultato, dar yra ir procesas!

Siekdami rezultato, galvojame apie tai, koks jis bus, arba skaičiuojame, kokį jau turime sukaupę, t. y. žiūrime arba pirmyn, arba atgal. O koncentruodamiesi į procesą, esame „čia ir dabar", išmokę derinti abu šiuos dalykus, drauge išmokstame dirbti ir ilsėtis, bėgti ir sustoti, jaudintis ir nurimti. Gal tai ir yra kelias harmonijos link? Jeigu atostogos skirtos kaip tik poilsiui ir pusiausvyrai atgauti, gal tai galėtų būti tinkamiausias laikas pamėginti apsieiti be rezultatų? Ar tikrai taip svarbu, kiek kilometrų nuvažiuota ir objektų apžiūrėta? Gal verčiau tiesiog atsipalaiduoti ir pajusti to krašto, kuriuo keliaujate, dvasią? Įspūdžių skaičius gali būti ir mažesnis, bet - keista ta kelionių matematika - jų tikrai bus daugiau. Be harmoningos abiejų šių dalykų (rezultato ir proceso) dermės - nieko gero. Juk ne veltui yra posakis: „Jei vizija be veiksmo - tai tik fantazijos, veiksmas neturint vizijos - košmaras (angl. Vision without action is like a daydream; action without vision is like nightmare)."

Daug kuo gali pasirūpinti kiti, tarkime, kelionių agentūros darbuotojai, bet yra dalykų, kuriuos galite numatyti ir susiplanuoti tik patys. Ir tai ne vien sąrašas daiktų, kurių jums gali prireikti. Kur kas svarbiau už asmeninį bagažą yra pati atostogų vizija, kitaip sakant, žinojimas, kokių atostogų norite ir ko iš jų norite. Nes, anot išmintingojo katino iš knygos „Alisa stebuklų šalyje", - jeigu nežinai, ko nori, tai koks skirtumas, ką gausi.

Kad būtų paprasčiau, galite tiesiog užduoti sau tris klausimus apie artėjančias atostogas: KUR? SU KUO? ir KOKIU RITMU?

 

KUR

Tik neklauskite savęs, kur norėtumėte keliauti... Nes, jeigu kalbame apie atostogas, tai ir kalbame apie... atostogas. O atostogos - tai nebūtinai kelionės. Tai vieta, ne tik kur norite pabūti, bet jums tiesiog reikia ten!

1. Įsivaizduokite ją. Kokia ji? Kas svarbiausia tame paveiksle? Šiluma? Saulė? Žaluma? Ar šurmulys ir judėjimas? O gal rafinuota ir išpuoselėta aplinka? Knygos, skanus maistas ar patogumas? Tai gali būti saulėtas pajūris, snieguoti kalnai, judrus didmiestis, smėlio dykuma ar kaimo sodyba. Leiskite sau pačiam galvoti ir įsivaizduoti. Užmirškite, kur leido atostogas kolegos ir ką jums patarė draugai, užmirškite net viliojančius paskutinės minutės pasiūlymus ir spalvingas reklamas. Tai taip pat gali būti jūsų sodas ar namai. Ar kokia nors kita vieta. Galiausiai tai gali būti tiesiog jauki sofa, automobilio salonas ar laivo denis. Žmonės nėra vienodi, ir jiems reikia skirtingų dalykų. Lygiai kaip ir jums kitais metais gal reikės visai ko kita.

2. Paskui pagalvokite konkrečiau - kur iš tikrųjų ta vieta gali būti, kur ji yra. Pasitikrinkite - paskaitykite apie tai, susiraskite nuotraukų ar atsiliepimų. Jeigu ji yra čia pat - nueikite ten. Atsisėskite, palieskite. Ar vis dar tai atrodo taip, ko jums labiausiai reikia?

3. Jeigu taip, pamatykite save toje aplinkoje. Tarsi nuotraukoje... Ar atrodote laimingas? Pagalvokite, kiek laiko čia būsite. Kas pasikeis ir ką duos ši aplinka. Ar jums būtent šito kaip tik dabar ir trūksta?

4. Galiausiai įvertinkite savo realias galimybes toje įsivaizduotoje vietoje praleisti atostogas. Neretai sakome: „Kaip norėčiau..., bet juk tai neįmanoma!" Jeigu į galvą atėjo būtent tokia mintis, įvardykite kliūtis. Ar tikrai tai yra reali kliūtis (šitą klausimą verta užduoti sau mažiausiai tris kartus, jeigu dar turite laiko, - ir kitą dieną)? Pagalvokite, kur kitur galėtumėte gauti tai, ką, esate tikras (juk jau turėjote apie tai pagalvoti), suteiktų būtent ši vieta?

 

SU KUO

Kartais žmonės sako, kad atostogas jie leidžia vieni - turėdami galvoje, kad atostogauja be šeimos ar artimų draugų. Tačiau jeigu jie vis tiek turi kokią nors kompaniją, nesvarbu, ar tai bus atsitiktiniai bendrakeleiviai (nuo kurių neįmanoma pabėgti, nes, pavyzdžiui, keliaujama vienu autobusu), ar pomėgių klubo bendraminčiai, šiaip ar taip, tai - atostogų kompanija.

1. Pagalvokite, ką norėtumėte matyti šalia? Su kuo mielai dalytumėtės visais atostogų džiaugsmais ir rūpesčiais (ir savo, ir, žinoma, jų)?

2. Kodėl juos norite matyti šalia? Dėl bendrų pomėgių? Todėl, kad su jais smagu? O gal iš įpročio?

3. Ar tiems žmonėms aplinka, kurią pasirinkote, taip pat reikalinga? Ar juos gerai pažįstate? O gal tai nėra svarbu? Arba gal kaip tik norite juos pažinti įviliodamas į savo aplinką? Ar jiems patiks būti čia? Ar jie norės būti su jumis? Kodėl turėtų? Pasistenkite įsivaizduoti tuos žmones toje vietoje, greta savęs. Kaip jie atrodo? Ar jiems čia gera?

4. Jeigu pasirinkti žmonės netinka jūsų pasirinktoje vietoje, pagalvokite, kodėl. Ką būtumėte linkęs verčiau keisti - vietą ar kompaniją?

 

KOKIU RITMU

O dabar nuotrauką paverskite filmu. Įsivaizduokite veiksmą: rytas, diena, vakaras... Juk ne vien nuo aplinkos priklausys jūsų būsena ir pasitenkinimas, bet ir nuo to, ką (ir kaip) veiksite.

1. Pagalvokite, kas jums bus svarbiausia: miegas, neskubėjimas, o gal greitis ir kvapą gniaužiantys užsiėmimai? Svarbu ne tik tai, ką ketinate veikti, kuo užsiimti, bet ir pats veiksmo tempas, dienotvarkės griežtumas. Taip pat ir kas ją sudarys: ar jūs pats, ar kas nors kitas turėtų užimti iniciatoriaus, organizatoriaus vaidmenį.

2. Ką tuo metu veiks tie, su kuriais norėtumėte būti kartu? Ar jiems tai patiks? Kaip jūs tai suderinsite? Kas prie ko taikysis? Galų gale - ką jie apie tai galvoja jau dabar?

3. Ar jūsų numatytas pageidaujamas atostogų ritmas derės su pasirinkta vieta? Tarkime, jeigu ketinate leistis į kelionių agentūros organizuojamą kelionę autobusu ir tuo pat metu svajojate apie ilgą miegą rytais, gali būti neįmanoma tai suderinti...

4. Galiausiai pagalvokite apie tai, kas jums šįkart yra svarbiausia: kur būsite, su kuo ar ką veiksite.

 

Keli patarimai:

• Jeigu norite ką nors turėti garantuotai (pavyzdžiui, bilietus, nakvynę ir pan.), šiuos dalykus suplanuokite, o esant galimybei ir įsigykite ar užsisakykite iki atostogų, o ne joms jau prasidėjus. Ypač jeigu atostogos jums siejasi pirmiausia su atsipalaidavimu, ramybe ir poilsiu.
• Leiskite planuoti kitiems - taip išmoksite pasitikėti ir paskirstyti darbus (kas, beje, vadovams neretai būna problema). Pasidalykite, kas bus atsakingas ir už kurį laikotarpį (po dieną ar kelias). Ne taip blogai kartais vadžias atiduoti į kitas rankas. Kartu juk pereis ir atsakomybė, taigi galėsite iš tikrųjų visiškai nieko negalvoti. Nebent jus persekioja baimė, kad, be jūsų, niekas nieko dorai nepadarys... Bet čia jau kita problema.
• Jeigu planuodami paliksite laisvo laiko tarpus, atsiras vietos ir improvizacijai. Laisvas laikas nebūtinai bus skirtas nieko neveikti, tiesiog imsitės to, kas tik jums ar jūsų kompanijai tuomet šaus į galvą, arba to, ką pasiūlys aplinkybės.
• Jeigu kažkas nevyksta taip, kaip buvote numatę, nepamirškite, kad likimas, bent jau per atostogas, visada jums yra palankus, kitaip tiesiog nebūna, ir jis jus tokiu būdu atsargiai ir subtiliai moko. Laikas, kai nereikia dirbti, - tai laikas, kai galite mokytis. Kitaip, netradiciškai, bet garantuotai.

 

Eglė MASALSKIENĖ

Vitoldas MASALSKIS

Profesinės saviugdos klubai

Žurnalas „Vadovas" 2009 m. Nr. 5