2008-09-15 10:38:17
Saulius ŽVIRBLIS
VšĮ „Žaliasis taškas“ generalinis direktorius
Pastaruoju metu ypač daug diskutuojama aplinkosaugos temomis. Paprastai keliami klausimai dėl Europos Sąjungos fondų ir ginčijamasi, kas turėtų atsiriekti didesnį pyrago gabalą. Tai – iš ekologijos uždirbančio verslo sritis. Tačiau ne ką rečiau girdimi skundai dėl tos pačios Europos Sąjungos iniciatyva atsiradusių naujų pareigų įmonėms ekologijos srityje. Pakuočių bei elektros ir elektroninės įrangos tvarkymo klausimai minimi dažniausiai.
Taigi ką daryti tai verslo daliai, kuriai aplinkosaugos uždavinių vykdymas – ne uždarbis, o sąnaudos?
EUROPINIS APLINKOSAUGOS JUNGAS
Daugiausia įmonių palietė dvi europinės direktyvos: dėl pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo (94/62/ES) ir dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo (2002/96/ES). Perkėlus abiejų direktyvų normas į Lietuvos įstatymus, kilo rūpesčių dėl sunkiai įgyvendinamo atliekų surinkimo ir neišvengiamai didėjančių kainų. Šių atliekų srautų specifiškumas visų pirma yra nulemtas plataus taršos pasklidimo: tiek pakuotė su produktais, tiek elektros ir elektronikos priemonės iškeliauja į namų ūkius, kur tvarkytojai ją gali gana sunkiai pasiekti. Dėl vienkartinių pakuočių kasmet Lietuvos aplinka ir sąvartynai pasipildo dviem šimtais tūkstančių tonų nesutvarkytų atliekų, o apie susidarančius elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekius tik spėliojama – tokios statistikos išvis nėra.
Padėtį turėjo pagerinti saliamoniškas sprendimas įgyvendinti principą „teršėjas moka“ ir taip iš kaltininkų sukaupti reikalingas lėšas taršai pašalinti. Beliko tik atsakyti į klausimą, kas yra tas teršėjas. Gal tai produkto, su kurio vartojimu susijusi tarša, pirkėjas ir naudotojas? Galėtų būti ir toks atsakymas, tačiau tokiu atveju kalbėtume apie ekologinio mokesčio gyventojams įvedimą, atskirą biudžeto eilutę, centralizuotą lėšų perskirstymą ir valstybinio aparato augimą. Norint to išvengti, atsakomybę už taršą nuspręsta perkelti toms įmonėms, kurios vartojimo rinkai teikia supakuotus gaminius ar elektros ir elektroninę įrangą. Šiai nuostatai prieštaraujančiųjų neturėtų pritrūkti, tačiau skubame slopinti numanomą protesto bangą: taip jau yra beveik visame civilizuotame pasaulyje.
Dėl vienkartinių pakuočių kasmet Lietuvos aplinka ir sąvartynai pasipildo dviem šimtais tūkstančių tonų nesutvarkytų atliekų, o apie susidarančius elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekius tik spėliojama – tokios statistikos išvis nėra.
Tai, kad gamybinės ir komercinės įmonės įpareigojamos rūpintis atliekų sutvarkymu, dar nereiškia, kad jos privalo imtis nebūdingos veiklos. Tačiau jos tikrai tampa priklausomos nuo atliekų tvarkymo įmonių ir netgi nuo visos valstybinės atliekų tvarkymo sistemos būklės. Vyriausybė diktuoja privalomus tvarkymo rodiklius, o finansiškai įpareigotiems gamintojams ir importuotojams belieka gilintis į atliekų verslą, susipažinti su šios rinkos dalyviais ir kovoti dėl geriausių tvarkymo paslaugos sąlygų. Ne bėda, jeigu yra pakankama paslaugų pasiūla, o jų kainos aiškios ar prognozuojamos. Kur kas prastesnė yra dabartinė padėtis, kai neskaidrias atliekų tvarkytojų pozicijas slepia be perstojo kintančių norminių aktų dūmų uždanga.
AGITACIJA – AKTYVIESIEMS
Negalėjimas kontroliuoti padėties turėtų erzinti aktyvius vadovus, įpratusius veikti savarankiškai. Jie pageidautų patys imtis iniciatyvos. Nenuostabu, kad kitose ES šalyse rasime daug pavyzdinių sprendimų: kai kurie jų aspektai skiriasi, bet visi jie yra pagrįsti verslo įmonių vienijimusi į gamintojų ir importuotojų organizacijas, kurios ir lemia pakuočių ir gaminių tvarkymo sistemos pobūdį, plėtros dinamiką, investicijas ir kitus esminius parametrus. Tvarkymo paslaugas apmokantiems gamintojams ir importuotojams, be abejo, svarbu, kad gamintojų ir importuotojų organizacijoje sutelkta derybinė galia lemia ir paslaugos pirkimo kainą.
Gamintojų ir importuotojų organizacijų veikla leidžia ne tik pasiekti geresnių paslaugų pirkimo kainų. Ne mažiau svarbi verslui yra galimybė iš anksto numatyti būsimus kaštus arba garantija, kad įmonei reikalingas pakuotės ar gaminių kiekis bus sutvarkytas. Šiaip ar taip, netinkamai vykdant pareigas, gresia mokesčiai ir administracinės baudos. Pavyzdžiui, plastikinės pakuotės sutvarkymo paslauga kainuoja apie 80 litų, o mokesčio tarifas – 1800 litų už toną. Skaičiai yra iškalbingi, o ir motyvacijos tvarkytis neturėtų pritrūkti. Elektros ir elektroninės įrangos platintojams įsitraukimas į gamintojų ir importuotojų organizaciją atstoja finansinę banko ar draudimo bendrovės garantiją. Be finansinės garantijos, naujasis Atliekų tvarkymo įstatymas draudžia šios kategorijos gaminius platinti rinkoje.
Ne bėda, jeigu yra pakankama paslaugų pasiūla, o jų kainos aiškios ar prognozuojamos. Kur kas prastesnė yra dabartinė padėtis, kai neskaidrias atliekų tvarkytojų pozicijas slepia be perstojo kintančių norminių aktų dūmų uždanga.
Gana daug dalyvavimo gamintojų ir importuotojų organizacijose pranašumų yra susiję su rutininės administracinės veiklos mažinimu. Pavyzdžiui, visos įmonės privalo kasmet registruotis specialiame registre (laikinai vadinamame Sąvadu) ir pateikti duomenis apie būsimais kalendoriniais metais numatomus į rinką išleisti pakuotės ar elektros ir elektroninės įrangos kiekius. Žinotina, kad kiekiai matuojami ne litais ir ne artikulo vienetais, o tonomis; pakuotei yra apibrėžtos 6 rūšys ir 2 porūšiai, o elektros ir elektroninės įrangos gaminiams – 10 grupių. Įmonės privalo ne tik teikti duomenis Sąvadui, bet ir rengti išsamią ataskaitą už praėjusius metus regioniniam aplinkos apsaugos departamentui, o supakuotus gaminius platinančios įmonės – analogiškus duomenis deklaruoti dar ir Mokesčių inspekcijai. Tiems, kas mano, kad ši rutina trukdo pagrindiniam verslui, geriausia išeitis yra jungtis į organizaciją, nes gamintojų ir importuotojų organizacijos turi teisę ataskaitas teikti už savo narius.
Įstatyminė poįstatyminė atliekų tvarkymą reglamentuojanti bazė šiuo metu dar tik formuojasi, todėl verslui keliami reikalavimai kinta greičiau, nei juos spėjama tinkamai perprasti.
Ne mažiau svarbi gamintojų ir importuotojų organizacijoms yra verslo atstovavimo ir interesų gynimo valstybinėse institucijose funkcija. Įstatyminė ir poįstatyminė atliekų tvarkymą reglamentuojanti bazė šiuo metu dar tik formuojasi, todėl verslui keliami reikalavimai kinta greičiau, nei juos spėjama tinkamai perprasti. Specifinės kompetencijos sukaupimas ir panaudojimas ginant verslo interesus kartais yra aukso vertės.
PAAIŠKINIMAI NEPATIKLIESIEMS
Gamintojų ir importuotojų organizacijoms daugiausia priešinamasi iš baimės, kad jų veikla pasižymės monopolistams būdingomis ydomis. Verslininkai dažnai priešinasi bet kokiam dominavimui ir gina savo laisvę rinktis, tačiau ar individualios diletantiškos pastangos nesukelia daugiau rūpesčių nei naudos? Be to, valstybė gamintojų ir importuotojų organizacijoms ne veltui suteikia išskirtines teises: ši veikla yra licencijuojama, nustatant aukštus reikalavimus organizacijų struktūrai ir veiklai, o tai leidžia išvengti veiklos stagnacijos.
Visų pirma gamintojų ir importuotojų organizacija privalo būti pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio nė vienas steigėjas negali turėti daugiau nei penktadalio balsų. Dar vieną užkardą galimam piktnaudžiavimui sukuria sąlyga dėl teikiamų paslaugų bendrų tarifų nustatymo visiems organizacijos klientams, privalomas auditas ir Aplinkos ministerijos kontrolė. Šie apribojimai smarkiai suvaržo veikimo laisvę, tačiau vis dėlto išlieka stiprus veiklos efektyvumo variklis: gamintojų ir importuotojų organizacijų steigėjai yra įmonės, kurių veikla tiesiogiai priklauso nuo atliekų tvarkymo efektyvumo. Tai – daug supakuotų arba apmokestinamųjų gaminių išleidžiančios į rinką įmonės, kurios savo kailiu patiria visus organizacijų veiklos trūkumus.
Kitą gamintojų ir importuotojų organizacijų opozicijos stovyklą sudaro manantieji, kad atliekų tvarkytojai ir patys gali išspręsti visas su gaminių ar pakuotės tvarkymu susijusias užduotis. Nediskutuokime apie akivaizdžią organizacijų naudą, suteikiant reikalingą finansinę garantiją ar mažinant biurokratinių procedūrų skaičių, tačiau įdėmiau pažvelkime, kas gina šią poziciją. Pirmiausia tai su atliekų tvarkymo verslu susijusios įmonės, kurios tiesiog negali nesipiktinti dėl slystančios iš rankų įtakos: atskirus verslo subjektus yra lengviau kontroliuoti nei kompetenciją specifinėje srityje išsiugdžiusį kolektyvinį atstovą.
Galiausiai įstatymai, kuriais siekiama ekologinių tikslų, ne tik sukuria nelygias sąlygas skirtingo verslo įmonėms, bet ir aplinkosaugos tikslus paverčia komerciniais.
Panašios pozicijos dažnai laikosi įmonės, galinčios iš atliekų tvarkytojų išsireikalauti lengvatines sąlygas. Pavyzdžiui, prekybos centre, perpakuojant prekes, susikaupia daug antrinių žaliavų, kurios atliekų tvarkytojams parduodamos tik su pakuotės tvarkymo pažymų pristatymo sąlyga. Analogiškai argumentu gauti pažymas už dyką tampa ir turimos gamybinės atliekos ar didelė teritorijos tvarkymo darbų apimtis. Užuot finansavusi pačios platinamų sunkiai surenkamų pakuočių tvarkymą, tokia įmonė remia verslą antrinėmis žaliavomis, kurios niekada ir šiaip netampa šiukšlėmis. Galiausiai įstatymai, kuriais siekiama ekologinių tikslų, ne tik sukuria nelygias sąlygas skirtingo verslo įmonėms, bet ir aplinkosaugos tikslus paverčia komerciniais.
PRIEKAIŠTAI ĮSTATYMŲ LEIDĖJAMS
Jeigu jūs pavyzdingai vykdote valstybės reikalavimus arba aplinkos apsaugos inspektorius jau tikrino jūsų pakuočių apskaitą, arba tiesiog įdėmiai sekate verslo spaudą – jau susipažinote su aptartomis pareigomis ir žinote, kad įmonių registravimosi Sąvade taisyklės priimtos pačioje metų pabaigoje, kad Sąvado įkūrimas Aplinkos apsaugos agentūroje beviltiškai užsitęsė, nors registravimosi prievolė galioja nuo pirmosios metų dienos. Jums greičiausiai jau teko patirti, kad bankai ir draudimo bendrovės yra visiškai nepasiruošę teikti taip reikalingą finansinę garantiją elektros ir elektroninės įrangos sutvarkymui, nes smarkiai vėluojama priimti ir garantijos teikimo reikalavimus, be to, jie nėra suderinti su finansinių institucijų praktika. Gali būti, kad jūs nesėkmingai mėginote rasti bent vieną gamintojų ir importuotojų organizaciją, galinčią perimti jūsų rūpesčius. Pasirodo – ne taip paprasta, nes reikalavimai organizacijoms baigti formuluoti tik šių metų vasario 7 dieną, o Aplinkos ministerija pasiliko teisę dar du mėnesius svarstyti pateiktas paraiškas. Ir tai, kad metai jau seniai įsibėgėjo, o nelemtąją finansinę garantiją privalu pateiki iki kovo pabaigos, tėra tarsi vien tik įpareigotojo verslo rūpestis.
Nesant gamintojų ir importuotojų organizacijų, elektros ir elektroninės įrangos gamintojams ir importuotojams gana keblu gauti reikalingą finansinę garantiją. Bankai reikalauja užstatyti likvidų garantijos sumą viršijantį turtą, draudimo įmonės neteikia tokio pobūdžio garantijos, nes neturi jokių kriterijų rizikai įvertinti, todėl belieka kreiptis į atliekų tvarkymo įmones dėl laidavimo sutarties sudarymo. Tokiu atveju įpareigota įmonė tampa dvigubai priklausoma nuo atliekas tvarkančios įmonės ir netgi negali pakeisti paslaugos teikėjo, nepasibaigus metams. Belieka pridurti, kad elektros ir elektroninės įrangos surinkimo ir perdirbimo galimybės Lietuvoje yra labai ribotos, todėl nenustebtume, jei išvis neatsirastų laiduojančiųjų pakankamą sutvarkyti įrangos kiekį. Griežtai laikantis įstatymo, garantijos negavusioms įmonėms tektų stabdyti elektros ir elektroninės įrangos prekybą jau nuo balandžio 1 dienos. Susiklostytų tikrai verta Melagių dienos ir Konstitucinio teismo įsikišimo situacija...
Gali būti, kad jūs nesėkmingai mėginote rasti bent vieną gamintojų ir importuotojų organizaciją, galinčią perimti jūsų rūpesčius. Pasirodo – ne taip paprasta, nes reikalavimai organizacijoms baigti formuluoti tik šių metų vasario 7 dieną, o Aplinkos ministerija pasiliko teisę dar du mėnesius svarstyti pateiktas paraiškas.
Šiemet ypač kebli padėtis susidarė tvarkant vienkartinę stiklo pakuotę, nes 90 litų už toną mokesčio tarifas jau nebegali padengti tvarkymo išlaidų. Tokiu atveju įmonėms bus pigiau mokėti mokestį nei finansuoti tvarkymo procesą, o Aplinkos ministerijai už surinktas lėšas teks pačiai organizuoti tvarkymo procesą. Bėda ta, kad valstybinių institucijų ūkininkavimas visuomenei kur kas brangiau atsieina: pernai stiklo pakuotės tvarkymo savikaina šią veiklą organizavusiame „Žaliajame taške“ buvo 192 litai už toną, o Aplinkos ministerija per lygiagrečiai vykdomus viešuosius pirkimus mokėjo beveik 400 litų. Galima ir kita bėda, jei šiemet stiklas nebus tvarkomas: Lietuvos įsipareigojimas Europos Komisijai sutvarkyti ne mažiau kaip pusę į vidaus rinką išleidžiamo pakuočių kiekio niekaip negalės būti įvykdytas. Ekonominių sankcijų svorį tokiu atveju pajus tas pats už viską atsakingas verslas.
VIENYBĖ – VISIEMS
Būtų gerai, jei už aplinkosaugą atsakingos institucijos pradėtų realiai vertinti padėtį. Nors ir siekiant kilnaus aplinkosaugos tikslo, naujos prievolės verslui reiškia neišvengiamas išlaidas ir suvaržymus, o nereikalingos pareigos lemia beprasmes sąnaudas. Įstatymų leidėjų skubos darbą tikrai nelabasis renka, todėl sprendimų ir pasekmių analizė, veiksmų aptarimas ir derinimas su pareigas prisiimančiu verslu turi būti duona kasdieninė ant aplinkosaugininkų stalo.
Teisybės dėlei reikia paminėti, kad Aplinkos ministerija privalėjo pasiruošti minėtiems ekologiniams veiksmams ir reglamentuoti jų įgyvendinimą ceitnoto sąlygomis. Turime pripažinti, kad buvo siekiama sužinoti verslo asociacijų nuomonę apie galimus europinių direktyvų įgyvendinimo būdus. Bėda ta, kad, prieš priimant sprendimus, nebuvo pakankamai išanalizuota padėtis, įstatyminė bazė kurta be aiškaus plano, tikintis, kad trūkumai bei taisytini dalykai paaiškės savaime. Nenuostabu, kad verslo atstovų diskusijose kur kas garsiau skambėjo didesnę specifinę patirtį turinčių ir naujas savo veiklos galimybes matančių atliekų tvarkytojų balsai. Taip susiklosčius aplinkybėms, vienai verslo grupei teko tik pareigos, o kitai atsirado naujų teisių ir galimybių. Pavyzdžiui, siekiant įgyvendinti naujuosius reikalavimus, pernai buvo papildytas ir pataisytas Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, kuriame išvardyti net keliolika naujų atvejų, kai gali būti baudžiami gamintojai ir importuotojai, tačiau nenumatyta nė vienos sankcijos netinkamai pareigas vykdančioms atliekas tvarkančioms įmonėms!
Iš tikrųjų nėra gerai, kad Europos Sąjungos aplinkosaugos iniciatyvos vieniems sudaro sąlygas pjauti derlių, o kitiems dėl to lekia galvos. Todėl dar kartą verta pabrėžti gamintojų ir importuotojų organizacijų svarbą vienijant atsakingas verslo įmones. Perimdamos ir vykdydamos savo narių pareigas ir atstovaudamos gamintojų ir importuotojų interesams, jos kuria planingą tvarkymo sistemą, atitinkančią valstybės keliamus reikalavimus. Kartu jos įgyvendina ir savo narių lygiateisiškumo pakuočių ar elektros ir elektroninės įrangos tvarkymo srityje principą. Kompetentingas verslo atstovavimas svarbus ir pačiai valstybei. Gamintojų ir importuotojų organizacijos yra pajėgios iš valstybinių institucijų perimti didelę dalį kontrolės ir administravimo funkcijų, valstybės priežiūrą pakeisdamos savo narių savikontrole. Pavyzdžiui, „Žaliasis taškas“ galėtų teikti suvestines ataskaitas apie visų savo klientų išleistas į rinką pakuotes ir apie jų tvarkymą. Tai galėtų būti sutvarkyta duomenų bazė, kuri būtų perduodama tiesiog į valstybinės apskaitos sistemą, jeigu norminiai aktai leistų tokią visiems patogią duomenų teikimo formą. Kadangi tai neleidžiama, pernai šimtai įmonių iš mūsų gavo per 2000 tvarkymą liudijančių pažymų, kurios kartu su individualiomis ataskaitomis iškeliavo į tą patį apskaitos centrą, o ten bus perrašinėjamos, apibendrinamos, analizuojamos ir saugomos. Visi turės darbo, tik, deja, – nereikalingo.
Jau seniai laikas valstybinėms institucijoms į verslo atstovus žiūrėti ne kaip į pavaldinius, o kaip į partnerius. Laikas verslininkams burtis į gamintojų ir importuotojų organizacijas ir imtis bendrų aplinkosaugos veiksmų. Manome, kad verslo vienybė aplinkosaugos srityje yra galima.
