2008-09-15 10:41:42
Pasitaiko atvejų, kai daiktas be savininko valios ir žinios yra perleidžiamas kitiems asmenims, kai kada – net kelis kartus, o vėliau tikrasis daikto savininkas reikalauja pirminį sandorį pripažinti negaliojančiu. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas suteikia savininkui teisę reikalauti grąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdytojo, pareiškiant vadinamąjį vindikacinį ieškinį. Tačiau savininko teisės neginamos absoliučiai. Įstatyme numatytos išimtys, kada savininkas neturi teisės išreikalauti savo daikto iš kito jį valdančio asmens. Apie tokius atvejus kalbėsime šiame straipsnyje.
Vindikacija yra savininko, nevaldančio savo turto, reikalavimas grąžinti neteisėtai valdomą turtą. Šį gynimo būdą turto savininkas (fizinis ar juridinis asmuo) arba kitas turtą teisėtai valdantis asmuo gali panaudoti prieš bet kurį neteisėtą turto valdytoją. Vindikacinio ieškinio reikalavimo objektu dažniausiai gali būti tik pagal individualius požymius apibūdinami daiktai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.4 str.), kurie egzistuoja natūra. Toks ieškinys gali būti pareiškiamas tik tada, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Reikšdamas vindikacinį ieškinį, ieškovas teisme visada nurodo ieškinio faktinį pagrindą: aplinkybes, pagrindžiančias ieškovo turimą ginčijamo daikto nuosavybės ar valdymo teisę; tos teisės praradimą; praradimą liudijančias aplinkybes; aplinkybes, kurioms esant daiktą neteisėtai pradėjo valdyti atsakovas, ir aplinkybes, kad šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai.
Teisės teorija skiria visišką ir ribotą vindikaciją. Visiška vindikacijos koncepcija yra palankiausia savininkui, nes ji visais atvejais, neatsižvelgiant į kitų civilinės apyvartos dalyvių interesus, pirmiausia gina savininko teises. Tačiau CK yra įtvirtintas ribotos vindikacijos principas, t. y. įstatyme daroma išimčių, kada šeimininkas neturi teisės išreikalauti savo daikto iš kito jį valdančio asmens. „Jeigu kilnojamasis daiktas įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti valdomas“ (CK 4.96 str. 1 d.). „Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo“ (CK 4.96 str. 2 d.). Tokios įstatymo nuostatos grindžiamos konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu (Konstitucijos 29 str.), kuris neleidžia absoliutinti vienų asmenų teisių ir teisėtų interesų, pažeidžiant kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Vieno asmens teisės negali būti ginamos ignoruojant ar pažeidžiant kito asmens teisę ar teisėtą interesą. Todėl asmuo, sąžiningai nuosavybėn įgyjantis brangiai kainuojantį nekilnojamąjį daiktą, turėtų turėti garantijų, kad daiktas vėliau nebus iš jo išreikalautas. Sąžiningų įgijėjų privatus interesas, taip pat suinteresuotumas civilinės apyvartos stabilumu ir saugumu kelia būtinybę ginti ir pripažinti civilinės apyvartos subjektų sąžiningai įgyjamas daiktines teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. kovo 14 d. nutartyje pabrėžė, kad asmuo, įgijęs nuosavybės teisę iš kito asmens, kuris neturėjo teisės turto perleisti, tačiau įgijėjas to nežinojo ar negalėjo žinoti, laikomas sąžiningu įgijėju. Sąžiningumas preziumuojamas. Sąžiningumas yra vienas bendrųjų teisės principų, įtvirtintų CK 1.5 straipsnyje.
CK komentaro autoriai skiria objektyvųjį ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Objektyviuoju požiūriu, ar asmuo yra sąžiningas, nustatoma atsižvelgiant į tai, ar asmuo turėjo žinoti vieną ar kitą aplinkybę, turėjo atlikti tam tikrus veiksmus, ar nuo jų susilaikyti. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nustatomas atsižvelgiant į asmens psichikos būklę konkrečioje gyvenimo situacijoje, t. y. ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į jo amžių, išsilavinimą, gyvenimo būdą, profesiją. Pavyzdžiui, meno dirbinių kolekcininkas, pirkdamas dirbinį už akivaizdžiai žemą kainą, gali pagrįstai manyti, kad pirkinys nėra originalas.
Siekiant nustatyti, ar konkretus asmuo yra sąžiningas, teisės požiūriu privalu taikyti šiuos abu kriterijus. CK 4.96 straipsnyje nurodyta, kad asmuo yra sąžiningas tik tada, kai asmuo ne tik nežinojo, bet ir negalėjo žinoti tam tikrų aplinkybių. Darytina išvada, kad kiekvienu atveju teismas aiškinasi, ar konkretus asmuo tinkamai įvykdė įstatymo numatytą pareigą būti apdairiam ir išsiaiškinti sutarties sudarymui svarbias aplinkybes. CK 4.26 str. 2 dalyje įtvirtinta, kad asmens sąžiningumas yra preziumuojamas, todėl šalis, teigianti, kad kitas asmuo yra nesąžiningas, privalo tai įrodyti. Iki įrodomas asmens nesąžiningumas, asmuo laikomas sąžiningu. Bendrąsias vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygas numato CK 4.95 straipsnis, kuriame įtvirtintas principas, kad iš neteisėto ir nesąžiningo įgijėjo kilnojamasis ar nekilnojamasis daiktas išreikalaujamas visais atvejais. Darytina išvada, kad daiktas visada yra perduodamas ieškovui, t. y. tikrajam daikto savininkui. Nesąžiningu laikomas toks įgijėjas, kuris žinojo arba turėjo žinoti (t. y. tyčia ar dėl didelio neatsargumo neišsiaiškino sutarties sudarymui svarbių aplinkybių), kad įsigyja daiktą iš asmens, neturinčio teisės jį perduoti. Tokiais atvejais taikomas neribotos vindikacijos principas, t. y. daiktas iš neteisėto nesąžiningo įgijėjo išreikalaujamas visais atvejais. Teismas, nagrinėdamas bylą ir spręsdamas asmens sąžiningumo klausimą, visada atsižvelgs į konkretaus sandorio sudarymo aplinkybes, į įgijėjo teisinį statusą, jo profesiją, gyvenimo patirtį, amžių ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes.
CK 4.96 str. 3 dalyje nustatyta, kad vindikacinis ieškinys tenkinamas visada, kai iš asmens, neturinčio teisės perleisti daiktą, sąžiningas įgijėjas daiktą įgyja neatlygintinai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 7 d. nutartis nurodo, kad ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams. Tačiau minėta taisyklė turi išimčių. Ne visais atvejais daiktas gali būti išreikalautas iš bet kurio įgijėjo, gavusio jį neatlygintinai. Pavyzdžiui, asmuo A yra sąžiningas daikto įgijėjas (t. y. įgijo turtą iš asmens, kuris neturėjo teisės turto perleisti, tačiau įgijėjas to nežinojo ar negalėjo žinoti) ir padovanoja daiktą asmeniui B. Iš asmens B daiktas negalės būti išreikalautas. Toks teiginys aiškinamas tuo, kad sąžiningas įgijėjas, iš kurio negalima išreikalauti daikto (šiuo atveju asmuo A), įgijo daikto savininko teises ir tai suteikė jam teisę perleisti daiktą neatlygintinai.
Tam tikrais atvejais savininko teisės ginamos prioritetiškai, nesvarbu, ar turto įgijėjas yra sąžiningas. CK 1.80 str. 4 dalyje įtvirtina taisyklė, pagal kurią turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 str. 1–3 dalyje numatytus atvejus, kai savininko teisės yra ginamos prioritetiškai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 7 d. nutartyje teigiama, kad kai sandorį dėl turto atlygintino perleidimo savininkas sudarė tokios būsenos, kada negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, o turtas nustojo būti valdomas be jo valios, tokiu atveju pagal CK 4.96 str. 1 dalį prioritetiškai ginamos savininko, o ne sąžiningo įgijėjo teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas žmogaus, negalinčio suprasti savo veiksmų reikšmės, sudarytus sandorius pripažino negaliojančiais ir taikė restituciją. Taigi sąžiningo įgijėjo sąvoka iškyla ne tik tada, kai kalbama apie vindikacijos galimybę ir apribojimus, bet ir sprendžiant sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo klausimus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savininko teisių gynimo prioritetą toliau plėtojo 2004 m. vasario 18 d. nutartyje, kurioje nustatė, kad ginčo automobilis iš savininko buvo pavogtas ir parduotas sąžiningam įgijėjui. Teismas pripažino, kad pagal CK 4.96 straipsnį savininkas gali turtą išreikalauti ir iš sąžiningo įgijėjo. Tai reiškia, kad sąžiningo įgijėjo teisės įstatymo nėra absoliučiai ginamos net ir tuo atveju, kai jis įgijo nuosavybės teisę iš asmens, kuris neturėjo teisės turto perleisti, tačiau įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti. Pagal CK 4.96 str. 1 dalį ieškovui pakanka įrodyti, kad daiktas iš jo buvo pavogtas, ir tuo pagrindu jis turi teisę pavogtą automobilį išreikalauti ir iš sąžiningo įgijėjo. Nebūtina, kad būtų išaiškintas nusikaltimą padaręs asmuo. Darytina išvada, kad savininkas gali išreikalauti savo kilnojamąjį turtą iš kito jį valdančio asmens, įrodęs bet kurią iš šių sąlygų: kad įgijėjas yra nesąžiningas arba kad yra bent viena iš aplinkybių, numatytų CK 4.96 straipsnyje: 1) turtas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas; 2) iš kurio nors iš jų pagrobtas; 3) kitaip nustojo būti valdomas be jų valios.
Bendrieji protingumo sąžiningumo ir teisingumo principai, įtvirtinti CK 1.5 straipsnyje, reikalauja apsaugoti taip pat ir sąžiningo įgijėjo interesus. Kilus savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų kolizijai, ginčą teismai sprendžia atsižvelgdami į tai, ar savininkas nustojo valdyti turtą savo, ar ne savo valia. Įstatyme nedetalizuojami atvejai, kai savininkas nustoja valdyti daiktą prieš savo valią. Pasitaiko atvejų, kai savininkas praranda daiktą dėl didelio aplaidumo, kai yra pagrindo manyti, kad jis nesirūpino savo daiktu. Tokiu atveju teismas gali atmesti vindikacinį ieškinį. Tačiau bendra įstatyme įtvirtinta taisyklė teigia, kad savininkas, praradęs daiktą prieš savo valią, gali išreikalauti savo daiktą visais atvejais. Sąžiningam įgijėjui lieka galimybė savo interesus apginti pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo ar nepagrįsto praturtėjimo asmeniui, iš kurio daiktas buvo įsigytas. Sąžiningo įgijėjo interesų apsauga sunkėja, jei asmuo, iš kurio įsigytas daiktas, nežinomas ar nežinoma jo buvimo vieta.
Išreikalauti nekilnojamuosius daiktus iš svetimo neteisėto valdytojo savininkui yra sudėtinga, nes nekilnojamųjų daiktų negalima pamesti, jie taip pat negali būti pagrobti. Iš sąžiningo įgijėjo pagal CK 4.96 str. 2 dalį nekilnojamasis daiktas gali būti išreikalautas tik tada, kai savininkas jį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Nėra aišku, kaip ši norma turėtų būti taikoma tais atvejais, kai nepavyksta nustatyti nusikaltimą padariusių asmenų arba kai baudžiamoji byla nutraukiama, nesant nusikaltimo sudėties arba suėjus senaties terminui. Tačiau sąžiningo įgijėjo, nusipirkusio daiktą teismo antstolio organizuotose varžytynėse, interesai ginami, nesvarbu, dėl kokių priežasčių savininkas prarado turtą. Tokiu atveju daikto įgijėjas įgyja nuosavybės teisę, o buvęs savininkas netenka vindikacijos teisės. Todėl įstatymų leidėjas nustatė išimtį, draudžiančią išreikalauti daiktą iš asmens, įsigijusio jį varžytynėse (CK 4.96 str. 4 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. birželio 18 d. nutarime taip pat pabrėžė, kad reikalavimams pripažinti negaliojančiu turto priverstinio pardavimo sandorį netaikomos taisyklės, reguliuojančios turto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, t. y. CK 4.96 str. 1 dalis netaikoma. Ankstesnis daikto savininkas savo teises gali ginti tik pareikšdamas ieškinį, pavyzdžiui, antstoliui dėl nuostolių atlyginimo, tačiau negali daikto išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo.
NOTA BENE :
• Siekiant išspręsti dviejų lygiaverčių savininkų – pradinio ir sąžiningo įgijėjo – interesų konfliktą, įstatymuose įtvirtinti vindikacijos apribojimai ir taisyklė, pagal kurią daiktas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, taip pat CK 4.96 str. 4 dalyje nurodytais atvejais negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens.
• Sąžiningu laikomas įgijėjas, kuris įsigydamas daiktą nežinojo ir neturėjo žinoti, kad asmuo, iš kurio jis įsigijo daiktą, neturėjo teisės jo perleisti. Tačiau sąžiningo įgijėjo teisės įstatymo nėra ginamos absoliučiai ir įstatymo nustatytais atvejais savininkas gali išsireikalauti savo turtą.
• Įstatymas skiria vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygas kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų atžvilgiu.
-------------------------------------------
Lina VANKEVIČIŪTĖ
Teisininkė
Žurnalas "Vadovas ir pasaulis" 2006 m. Nr. 1
