2008-12-03 15:48:04
Jūrius Bruklys
2006 m. kovo 21 dieną Lietuvos Respublikos Seimo Kanceliarija išplatino pranešimą apie pritarimą po pateikimo dviejų Seimo liberalų frakcijų įstatymų projektams: XP-143(2) ir XP-143(2)A(*). Teikiamuose įstatymuose kalbama apie valstybės tarnautojams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo sunorminimą, socialinio teisingumo įgyvendinimą, teisėtus lūkesčius ir kitus valtstybiškai bei visuomeniškai teigiamus dalykus. Abiejų giminingų įstatymų projektų autoriai aiškinamuosiuose raštuose, lydinčiuose teikiamus dokumentus, mini, kad dar Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2004 12 13 dienos nutarimu pripažino, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 12 21 pilotinėje Lino Šarkio byloje byloje priteisė neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kaip neteisėtai sumažintą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiais norminiais aktais, taigi – netekusiais juridinės galios nuo pat priėmimo dienos. Toliau tiesiog sakoma, kad „įstatymo priėmimas leis išvengti teisminių procesų, analogiškų aukščiau minėtai 2005 12 21 Vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtajai bylai, kuriuose teisminiu keliu būtų tenkinami visi tapataus turinio reikalavimai“. Rašoma ir apie tai, kad „po Lietuvos Respublikos Vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo Lietuvos Respublikos apygardų administraciniuose teismuose kasdien gaunama šimtai valstybės tarnautojų skundų“. Minimi įspūdingi, nors ir ne visai tikslūs skaičiai, apie tai, kad „visuose Lietuvos Respublikos administraciniuose teismuose yra 2917 tokių skundų. Apeliacinėje instancijoje – Vyriausiajame administraciniame teisme – 645 bylos“.
Skaitant paaiškinimą vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad didelių kiekių problema dirbtinai pučiama pačių administracinių teismų. Žinoma, kad teismas turi teisę apjungti kelis skundus į vieną bylą ir, atvirkščiai, vieną kolektyvinį ieškinį išdalinti į kelias administracines bylas. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė Vilniaus apskrities muitinės pareigūnų skundą, pateiktą 400 žmonių vardu, išdalinti į 40 atskirų bylų, po 10 žmonių paskirstant abėcėlės tvarka. Akivaizdu, kad toks skaidymas tapataus turinio reikalavimams jokios loginės prasmės neturi. Tačiau mūsų teismas nėra loginis, jis – administracinis, o administracinė prasmė aiški – 40 atskirų bylų! Nesvarbu, kad šioms konvejerinėms byloms spręsti teismas dabar jau užtrunka po 15-20 minučių, tačiau statistiniai teismų rodikliai skamba didingai, juos panaudoti galima ne viename „aiškinamąjame“ rašte. Skaičių magija nepakeičiamas argumentas patikliam skaitytojui ar rinkėjui įtikinti.
Lietuvos Respublikos Seimo nario R.Šukio projekte XP-143(2)A, kuris šiuo metu svarstomas LR Seimo komitetuose, siūloma padėti administraciniams teismams, pripažįstant neteisėtai nusavintas valtybės tarnautojų darbo užmokesčio lėšas valstybės skola. Argumentuojama tuo, kad, anot autoriaus, „...neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybės privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui“. Mintis teisinga, socialiai orientuota ir, turbūt, būtų visiškai priimtina valdžios nuskriaustų dirbusių pensininkų atžvilgiu. Išties dar nevėlu kalbėti apie liberalų skolą pensininkams, kurių pasitikėjimą valstybe ir teise privalu atstatyti ištaisant (savo) ankstesnes klaidas. Neteisėtai nusavintų pensijų pripažinimo valstybės skola įstatymą sveikintume.
Tačiau valstybės tarnautojų situacija yra šiek tiek kitokia. Dabar policijos, ugniagesių, muitinės pareigūnų pasitikėjimą valstybe sėkmingai atstatinėja sunkiai dirbantys administraciniai teismai. Nagrinėdami statistinius pareigūnų bylų pundus, atidžiai gilindamiesi į kiekvieno naujai gauto tūkstančio ieškinių esmę, administracinių teismų teisėjai lėtai, bet tvirtai formalizuoja nusavinto darbo užmokesčio grąžinimo problemą, nukreipdami ją į valstybės biudžeto eilutę: „teismo sprendimams vykdyti“. Kažin ar teisinėje valstybėje įmanomas geresnis teisingumo vykdymo būdas, nei per dorai savo pareigas vykdančius, bešališkus ir nekorumpuotus teismus, džiuginančius savo valstybės piliečius priimamais pagrįstais savalaikiais sprendimais. Juolab, kad ir ieškovai-valstybės pareigūnai šį teisingumo siekimo būdą jau įvaldė tobulai. Šiuo metu kiekvienas netingintis teisybės ieškotojas jau gali nemokamai gauti atitinkamus reikiamų prašymų blankus, kuriuos užpildęs, be jokių advokatų ar tarpininkų pagalbos, neša į savo apygardos teismą ir ramiai laukia datos, kada teisėjas paskelbs tradiciniu tapusį tenkinantį ieškovo pretenzijas nutarimą. Tingintys dokumentus tvarko tiesiog internetu, kitus rūpesčius palikdami juos atstovaujančiom profesinėm sąjungom. Realiai įspūdingoji skaičių magija jokios įtakos rutininiam teisingumo vykdymo procesui neturi.
Panašu, kad geranoriai seimūnai, siūlydami naujais įsipareigojimais patenkinti visus valstybės tarnautojus, dar kartą veržiasi į jau senokai nuvažiavusį traukinį, tradiciškai nepastebėdami gretimame perone beviltiškai įstrigusio pensininkų lokomotyvo. O juk, iniciatyvių seimūnų žodžiais tariant, situacija, kai atskirų grupių piliečiams nebuvo išmokėta visa jiems priklausanti socialinė išmoka, pažeidė asmenų lygybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimus ir net konstitucinę teisę. Argi siūlomas dalinis išrankinis teisingumo atstatymas gali panaikinti neteisėtų įstatymų sukeltas neigiamas pasekmes, ar toks kelias yra vienintelis teisingas mažinant žmonių nepasitikėjimą valstybe ir jos teise? Argi tai yra teisingumas visiems?
(*) Minimus projektus galima rasti www.lrs.lt svetainės dokumentų paieškos skyrelyje įvedus užklausos duomenis: XP-143*
Panaudota medžiaga iš
www.lrs.lt,
www.lvat.lt
www.lrkt.lt
