2008-12-03 16:11:09
Atėjus dirbti į naują kolektyvą, ne mažiau nei dalykinių žinių iš mūsų tikimasi, jog būsime „geras žmogus“. Ką tai reiškia? Pažiūrėkime, kokie reikalavimai nurodomi skelbimuose, kai ieškoma naujų darbuotojų : komunikabilumas, sugebėjimas bendrauti, iniciatyvumas, atsakingumas, gebėjimas dirbti komandoje... Šios savybės tampa ypač svarbiomis tuomet, kai numatomos pareigos, susijusios su nuolatiniu bendravimu su klientais – administratoriaus, konsultanto, pardavėjo, serviso darbuotojo...Mat darbdaviai žino, jog malonus aptarnavimas, iš pirmo žvilgsnio nieko nekainuojantis , tačiau begalo vertingas dalykas, yra puiki priemonė, padedanti išsilaikyti konkurencinėje kovoje. Be to, kiekvienas vadovas nori, kad jo vadovaujami žmonės sudarytų efektyviai dirbančią komandą, o ne tik būtų efektyviai dirbantys specialistai: taip būtų sutaupyta daug brangaus laiko ir energijos, kurie neretai visai netaupiai eikvojami neesminiams, tačiau įkyriems nesusipratimams spręsti. Deja, net ir tarp pačių komunikabiliausių vargu, ar galėtume rasti žmogų, kuris niekuomet nebūtų įsivėlęs į kokį nors konfliktą. Taip jau yra, kad bendraudami su aplinkiniais, neišvengiamai susiduriame ir su tais, kurių požiūris bei interesai prieštarauja mūsų įsitikinimams, kurių tikslai kliudo mūsų tikslams. Neretai ir patys artimiausi žmonės ar bičiuliai apie kai kuriuos dalykus mąsto priešingai nei mes, tuomet sakome: „Nesutapo nuomonės“. Jeigu, susidūrus tokioms priešingoms pozicijoms, įsiplieskia neigiamos emocijos, žmogų užvaldo nemalonūs jausmai ar išgyvenimai, situaciją vadiname konfliktine. Negana to, tikriausiai esate pastebėję, kad priešingų pozicijų kova, sukelianti susierzinimą, nemalonius išgyvenimus, gali vykti ir kiekvieno iš mūsų viduje. Taigi, konfliktai, atrodo, yra neišvengiami. Tačiau nereikėtų jų vertinti tik „blogai“ – tai gali būti postūmis keistis pačiam, tobulinti tarpusavio santykius bei mokytis „teisingai“ konfliktuoti.
Ar galima išmokti „gerai“ konfliktuoti?
Idealiai gerai, su visais ir visada – ne, nes konfliktinėse situacijose visuomet įsijungia emocijos. Tačiau geriau nei tai darėme iki šiol – taip.
Pirmas žingsnis – nuoširdžiai norėti išspręsti problemą, subrandinusią konfliktinę situaciją. Nes juk, prisipažinkim, pasitaiko taip, kad slapta apsidžiaugiame galimybe iškilusį nuomonių nesutarimą paversti įrankiu „atsigriebti už praeitą kartą“, „parodyti, kas čia viršesnis“, pasipuikuoti prieš kolegas savo žiniomis ir panašiai.
Kitas svarbus dalykas – stengtis išspręsti problemą dar prieš įsiliepsnojant konfliktui, kai jau pastebime interesų, tikslų ir pan. priešpriešą, tačiau mūsų dar neužvaldžiusi neigiamų emocijų audra arba nemalonūs išgyvenimai dar tik pradeda „augti“ ir kol kas yra „pristabdomi“ bei išoriškai neparodomi. Tai svarbu padaryti dėl to, kad konflikto piko metu, išsivysčius atvirai, dažnai itin emocingai kovai, tikimybė išspręsti problemą bus visų mažiausia (tyrėjų duomenimis – tik 5 ir mažiau procentų), nekokios perspektyvos išspręsti konfliktą ir jau silpstant atviro konflikto audrai ( 20 procentų). Tuo tarpu prieškonfliktinėje situacijoje - net 92 bandymai iš 100 gali būti sėkmingi. O kur dar išeikvota energija, sugadinta nuotaika ir laikas...Svarbiausia yra laiku pastebėti, kada emocinė įtampa ima pernelyg smarkiai augti (pakinta mimika, gestai, kalbos tempas, parausta veidas...). Tuomet padėti „grįžti į vėžias“ gali pajuokavimas, sąžiningas prisipažinimas, kur esame teisūs, o kur – ne. Jei klausimas nėra mums labai svarbus, galbūt verta nusileisti (dabar, o ne po sekinančio ginčo). O galbūt galime atidėti problemos sprendimą kitai dienai, kai nurims emocijos.
Reikėtų nepamiršti ir to, kad dažnai ne požiūrių skirtumas, o jų aiškinimosi būdas sukelia konfliktą. Turėtume atsakyti sau į klausimą: „ar aš nepritariu oponento nuomonei, ar mane erzina pats oponentas?”. Jei problema slypi nuomonių skirtumuose, atkreipkime dėmesį į tai, kad neretai mes tiesiog nesugebame suprasti kito motyvų, skirtingai, nei jis, žiūrime į problemą. Net jei oponentas iš tikrųjų yra neteisus, dažnai nėra būtina jam tai įrodinėti. Jei vis tik manome, kad pasakyti reikia, nepulkime to daryti viešai, neverskime atgailauti, ypač kitiems matant – tai yra, nestumkime jo “į kampą”: privertę ginti savo savigarbą, išprovokuosime konfliktą, atvirą arba paslėptą, kuris vis tiek būtinai prasiverš po kurio laiko. Be to, neužmirškime, kad konfliktiškumą įtakoja ir mūsų psichikos būsena, priklausanti nuo nuovargio, paros laiko, fiziologinės būsenos, net „blogo“ oro, todėl mokykimės laiku įvertinti savo (ir kitų) savijautą ir laiku sustokime. Nesitikėkime iš aplinkinių, kad visa tai padarys jie – geriau didesniąją dalį atsakomybės už tai, įsiliepsnos konfliktas, ar ne, prisiimkime patys, šitaip mokydamiesi daryti gera nelaukiant už tai apdovanojimo. Dažnai būna ir taip, kad konfliktą išprovokuoja negatyvios emocijos, kylančios tuomet, kai įvykių eiga klostosi ne taip, kaip esame numatę, ir, aišku, ne į gerąją pusę. Todėl vertėtų turėti numačius ne tik geriausiąjį, bet ir blogiausiąjį situacijos susiklostymo variantą. Na, ir, žinoma, šypsena bei sveikas humoro jausmas – tai juk vaistai nuo visų bendravimo „ligų“.
Jei pajuntame, kad erzina pats oponentas, būkime atviri sau ir pasistenkime atsakyti į klausimą “kodėl?“, užuot išpūtę iki konflikto neesminį nuomonių nesutapimą. Nereikalaukime iš aplinkinių neįmanomo: to, ko jie negali, nesugeba arba nenori daryti. Reikalaudami per daug rizikuojame, jog nebus vykdomi net minimalūs pageidavimai. Na, ir , žinoma, provokuojame konfliktą...Nevertėtų spręsti sudėtingų problemų tuomet, kai matome, kad bendravimo partneris yra sudirgęs, pavargęs ar agresyviai nusiteikęs. Ženklus, kad taip yra, galime išskaityti nežodiniame pašnekovo elgesyje (mimikoje, gestuose, stovėsenoje). Jei jau įsiveliame į ginčą, dažnai leidžiamės užvaldomi emocijų, ir imame kritikuoti ne tiek oponento poziciją, kiek patį oponentą, jo asmenybę. Tai labai dažna klaida, kurios pasekmės – vis labiau įsiliepsnojančios emocijos, ir vis mažėjanti tikimybė išsiaiškinti bei išspręsti problemą. Norėdami apginti savo interesus, verčiau parodykite priešininkui, kad suprantate ir jo poziciją. Tokia nuostata jo atžvilgiu padės sušvelninti situaciją ir ją sėkmingai išspręsti. Oponento neigiamos emocijos visuomet išseks greičiau, jei leisime jam išsikalbėti, nepertrauksime jo. Atkreipkime dėmesį ir į tai, ar jo negatyvių emocijų nesukėlė mūsų kategoriškas tonas, nepagarbą demonstruojanti kalbos maniera. Bet kokiu atveju, pasistenkime kad bendravimo partneris neatsidurtų beviltiškoje padėtyje, nes tuomet, įžeistas ir pažemintas, jis bus pasirengęs bet kokiam konfliktui. Jei tik, žinoma, mūsų tikslas – išspręsti problemą, o ne sukelti konfliktą...(Kartais sąmoningas konflikto sukėlimas, beje, yra visai neblogas būdas įsisenėjusioms problemoms spręsti.)
Elgesio konfliktinėse situacijose strategijos
Jei analizuotume savo ir aplinkinių elgesį ginčų metu, pastebėtume, kad elgiamės labai skirtingai, ir būtent pagal tuos skirtumus galime „surūšiuoti“ visus galimus elgesio konfliktinėse situacijose būdus į penkias grupes. Šiuos būdus yra įprasta vadinti konfliktų strategijomis:
Laimėti – pralaimėti. Tikslas– rungtyniauti ir nugalėti. Šitaip elgdamiesi, stengiamės pirmiausiai patenkinti savo interesus, oponentui stengiantis primesti tik sau palankų sprendimą. Tačiau ši strategija retai duoda ilgalaikių rezultatų, kadangi pralaimėjusi pusė ilgainiui ima priešintis, ir vėl iškyla grėsmė atsinaujinti tam pačiam konfliktui arba bendradarbiavimas iš viso nutrūksta.
Paanalizuokime paprastą pavyzdį: Jūs su kolege ką tik įsikūrėte naujame kabinete, ir dabar tvarkote dokumentus – rūšiuojate juos į segtuvus, dedate į lentynas. Kolegė siūlo dažniausiai naudojamas A bylas sudėti į žalius segtuvus, B – į raudonus, C – į mėlynus, o visus kitu dokumentus, naudojamus daug rečiau, surūšiuoti į juodus ir išnešti į archyvą. Jūs norėtumėte ir A, ir B, ir C bylas sudėti į juoduosius segtuvus, o visus likusius įvairių spalvų segtuvus panaudoti tiems dokumentams, kurie nukeliaus į archyvą. Jūs abi įrodinėjate savo ir nei viena nenorite nusileisti. Galiausiai vis tik bus pasirinktas vienas arba kitas variantas – arba Jūs, arba kolegė tapsite „nugalėtoja“, antrajai liks „pralaimėjusios“ vieta. Jei tai pirma jūsų darbo drauge diena, šis ginčas gali uždėti tam tikrą žymę tolesniam jūsų bendravimui. Pralaimėjusioji kolegė gali pamėginti atsirevanšuoti (gal net ir pati to nesuvokdama) pačioje netinkamiausioje situacijoje. O gal ji nuspręs, kad esate tokio bjauraus būdo, kad su jumis geriau turėti kuo mažiau reikalų.
Tačiau būna atvejų, kai šią strategiją taikyti tikslinga. Pavyzdžiui, tuomet, kai vardan grupės saugumo ar gerovės turintis valdžią asmuo „nukenksmina“ priešiškai nusiteikusį grupės narį. Arba, kai sprendimą priimti reikia greitai, ir tam turima pakankamai valdžios bei prisiimama visa atsakomybė; kai situacija kritiška, ir reaguoti privalu žaibiškai (sakysim, gaisro atveju reikia pasirinkti efektyviausią gesinimo būdą); kai jaučiama, kad nėra kito pasirinkimo, o prarasti nebėra ką.
Prisitaikyti. Tikslas – prisiderinti prie oponento pozicijos. Tai pasiekiama nusileidžiant, neginant savo interesų, o priimant oponento poziciją. Tokiu atveju, siekdami bet kokia kaina palaikyti gerus santykius su oponentu, nuneigiame konflikto egzistavimą. Kartais prisitaikyti atrodo net svarbiau nei apginti savo interesus. Jei konfliktas rimtas, o svarstoma problema jums atrodo svarbi, ši strategija neduos laukiamo rezultato. Ilgainiui imsite jaustis ne prisitaikę, o pralaimėję (žr.aukščiau), išsaugoti tarpusavio santykiai po kurio laiko nebeatrodys to verti, o konfliktas gali atsinaujinti įgavęs jau didesnę jėgą, ypač tuomet, jei tokiu būdu su tuo pačiu asmeniu sprendėte konfliktus jau ne kartą, ir jie tiesiog „susikaupė“. Šios strategijos nepatartina naudoti ir tuomet, jei oponentas visiškai to neįvertina, nori paversti prisitaikymą taisykle, neatsako geranoriškumu.
Jei konfliktas nėra rimtas, ši strategija yra tinkama: neeikvojame daug laiko ne itin svarbių klausimų svarstymui, o oponentas neretai įvertina tai, kad ėmėmės iniciatyvos „nugesinti“ konfliktą, tegu ir savo nenaudai, tačiau saugodami draugiškus santykius. Tokie konfliktai paprastai greitai užgęsta savaime. Prisitaikyti verta ir tuomet, kai jaučiame, kad oponentui ši problema yra itin svarbi, o jums – nelabai. Taip pat ir tada, kai šansai apginti savo interesus net ir ilgo ginčo metu yra labai nedideli.
Pavyzdys: Imkime tą pačią situaciją su dokumentų rūšiavimu į segtuvus. Jei Jūs laikysitės prisitaikymo strategijos, netrukus sutiksite, jog kolegė sugalvojo iš tiesų geriau. Šitaip greičiausiai netrukus užmegsite draugiškus santykius, ir pirmos dienos nesutarimo tiesiog nebeprisiminsite. Grėsmė konstruktyviam bendradarbiavimui iškiltų nebent tuomet, jei šią strategiją naudotumėte nuolat, o Jūsų kolegė pasirodytų besanti linkusi visuomet laimėti ir dominuoti, taip pat ir sprendžiant kur kas rimtesnes problemas. Tokiu atveju Jūsų pasirinkta prisitaikymo strategija tik paskatintų kolegės dominavimą.
Pasitraukti. Tikslas – nedalyvauti, išvengti sprendimo paieškos, kitaip sakant „nusiplauti“ ir neprisiimti jokios atsakomybės. Šiuo atveju nesiimame jokių aktyvių veiksmų, neginame savo teisių, ir nesitariame dės sprendimo priėmimo. Pasitraukti iš konflikto galime emociškai (tylime, nebesiklausome - „Ai..., man tas pats.“) ir fiziškai (išeiname iš patalpos, užsisukame). Šitaip elgdamiesi nebegalime toliau įtakoti situacijos. Tai paliekama oponentui – šis gali dar labiau padidinti savo reikalavimus, arba taip pat pasinaudoti vengimo strategija, ir problema liks iš viso neišspręsta. Gali atsitikti taip, kad nesprendžiama ji dar labiau išaugs. Nerekomenduojama naudoti vengimo strategijos ir kaip bausmės oponentui.
Pavyzdys: dokumentų tvarkymo atveju tai atrodytų maždaug taip: Jūs pasakote, kad Jums vis vien, įsikniaubiate į kitą darbą, ir daugiau tą pusdienį nepratariate nė žodžio. Kolegė palikta viena su krūva segtuvų. Ji gali juos dėlioti, kaip tik jai patinka, ir , kadangi dirba ne su visomis bylomis, gali kai ką supainioti – problema tik padidės. Arba ji gali nuspręsti, kad jai taip pat vis vien, ir nustoti juos tvarkiusi. Tą darbą tuomet vis tiek jums teks atlikti kitą dieną.
Šia strategija sėkmingai naudotis galime tuomet, kai konfliktas neliečia tiesioginių mūsų interesų, ir mes nenorime tuščiai eikvoti laiko, taip pat kai jaučiame, kad mūsų nedalyvavimas nenulems, koks bus priimtas sprendimas. Vengimo strategija gali padėti ir tuomet, kai taip elgdamiesi norime atkreipti dėmesį į užsitęsusią krizę arba į tai, kad jaučiamės besantys beviltiškoje padėtyje. Neretai vengimo strategijos griebiamės ir tuomet, kai imame jaustis neteisūs, tačiau garsiai to dar neišsakome.
Dalintis pusiau. Tikslas – ir išlošimus, ir nuolaidas dalinti pusiau, tai yra kompromiso, arba, kitaip sakant, abipusių nuolaidų siekimas. Dažniausiai ši strategija laikoma teisingiausiu sprendimu. Tačiau, radę „aukso vidurį“, netrukus abi konfliktavusios pusės gali pamatyti, kad jis visai ne „auksinis“, tai yra, kad toks „pusinis“sprendimas nebetenkina nei vienos, nei kitos pusės, ir jo imama nebesilaikyti. Be to, gali atsitikti taip, kad viena konfliktuojanti pusė buvo „išpūtusi“ savo reikalavimus ir tarsi iš anksto palikusi rezervą daliniam sprendimui. Tuomet ji jausis visiškai patenkinta priimtu sprendimu, o kitai pusei teks pasitenkinti iš tikrųjų tik dalinai patenkintais savo poreikiais. Taigi, jei kompromiso buvo griebtasi neišanalizavus kitų galimų sprendimo variantų, tai gali būti ne pats geriausias konflikto sprendimo būdas.
Pavyzdys: konflikto dėl segtuvų ir dokumentų atveju problemos sprendimas siekiant kompromiso galėtų atrodyti šitaip: Jūs sutinkate iš dalies nusileisti, ir neprieštaraujate, kad A dokumentai būtų susegti į žalius segtuvus, tačiau visas kitas svarbiąsias bylas norite matyti juoduose segtuvuose. Kolegė taip pat kiek nusileidžia, ir galiausiai priimate tokį sprendimą – A bylos žaliuose, B juoduose, o C – perpus juoduose ir mėlynuose segtuvuose. Vargu, ar tai po kurio laiko jums atrodys pats geriausias sprendimas...
Ši strategija labiausiai tinkama taikyti tuomet, kai oponentų interesai yra visiškai nesuderinami, kai sprendimą reikia rasti labai greitai, ir nėra kada gilintis į problemos esmę, arba kai kiti bandymai rasti sprendimą buvo neefektyvūs. Taip pat ji tinkama ir tuomet, kai mums atrodo svarbiau išsaugoti galimybę bendrauti negu pilnai apginti savo interesus. Tai kiek primena prisitaikymo strategiją, tačiau šiuo atveju ne tik išsaugomi ryšiai, bet ir bent dalinai apginami savi interesai.
Laimėti – laimėti. Tikslas – bendradarbiauti. Tai sėkmingiausia strategija. Vadovaudamiesi ja mes aktyviai dalyvaujame konflikto sprendime, apginame savo interesus, taip pat atsižvelgiame į savo oponento pageidavimus ir randame abipusiai naudingą sprendimą. Šia strategija remtis reiktų ypač tuomet, kai svarstomas klausimas labai svarbus abiem pusėms. Jei priešininkus sieja ilgalaikiai ir artimi ryšiai, arba (ir) jei jie sugeba vienas kitam išdėstyti savo problemos esmę ir tuo pačiu išklausyti kito, tai sudaro puikias prielaidas įgyvendinti abipusio laimėjimo strategiją.
Šios strategijos esmė – pozityvi nuostata oponento atžvilgiu, o taip pat ir tikėjimas, kad problemą įmanoma išspręsti taip, kad nebūtų pralaimėjusių: „Aš noriu laimėti, bet taip pat noriu, kad ir tu laimėtum“. Jei abejojate, kad galima pasiekti tokį rezultatą, grįžkime prie mūsų pavyzdžio.
Jūs nusprendžiate išsiaiškinti, kam (kokiu tikslu) kolegei reikia sudėti bylas į spalvotus segtuvus. Ji sako, kad taip bus greičiau rasti reikiamą bylą, jos nebus netyčia nukištos į ne tą lentyną, o ji dėl to jau yra turėjusi bėdos...(tikslas – laiku rasti reikiamus dokumentus, poreikis – tvarka ir saugumas) Be to, jai taip trūksta žaismingumo šiose niūriose patalpose, kad ryškios spalvos padėtų praskaidrinti nuotaiką (tikslas – matyti ne vien juodą spalvą, poreikis – jauki aplinka). Išdėstote savo poziciją – oficialioje įstaigoje rimčiau ir solidžiau atrodo juodi vienodi segtuvai (tikslas – dokumentai vienoduose juoduose segtuvuose, poreikis - įvaizdis). Išsiaiškinusios, ko iš tiesų norite, po kurio laiko nusprendžiate, kad galite susitvarkyti taip, kad patenkinti bus abiejų poreikiai – dokumentus dedate į solidžius juodus segtuvus, tačiau tam, kad išlaikytumėte tvarką, pritvirtinate trijų spalvų žymeklius ant nugarėlių. Be to, pasistengiate sukurti jaukią aplinką: įsigyjate gėlių, sieninį kalendorių ir pan.
Taigi, kad įgyvendintume principą „laimėti – laimėti“, turime pirmiausiai išsiaiškinti, kokie yra oponento tikslai, ko jis siekia, kaip įsivaizduoja rezultatą; taip reikia įsigilinti ir į poreikius, tai yra, išsiaiškinti, kodėl jam to reikia, ko jis siekia. Problematiška ieškoti abipusiai priimtino sprendimo tuomet, kai abiejų oponentų poreikiai sutampa.
Pavyzdžiui, ir Jums, ir kolegei svarbu yra sudaryti įvaizdį, tačiau skiriasi jūsų pažiūra į tai, kas sudaro gerą įvaizdį – juodi ar spalvoti segtuvai. Tuomet galbūt tiktų kompromisinis sprendimas (sakysim, įvaizdį lentynose kuriate Jūsų stiliumi, o laukiamajam skirta erdvė – Jūsų kolegės), o gal, jei tai labai svarbu, ilgiau pasvarsčiusios rastumėte dar kitokį sprendimą.
Labai svarbu nuolat prisiminti, kad principas „laimėti – laimėti“ bus efektyvus tik tuomet, jei kitų žmonių vertybės jums bus tiek pat svarbios, kiek ir jūsų pačių.
Kaip padėti išspręsti konfliktą. Pagalba iš šalies
Neretai tarpusavio konfliktus padeda išspręsti koks nors trečias asmuo. Tai gali būti draugas, kolega, net nepažįstamas asmuo – toks, kuris nėra suinteresuotas kurios nors pusės pergale ar pralaimėjimu. Jei mums patiems tenka pabūti tokiu tarpininku, turėtume laikytis tam tikrų taisyklių:
Visų pirma - Nesusigundykime dalinti patarimų, ką konfliktuojančios pusės turėtų daryti; galime pateikti nebent alternatyvius pasiūlymus. Konfliktuojantys asmenys turi elgtis taip, kaip jie nori patys, net jei jų sprendimai mums ir atrodo neprotingi.
Antra - Neįsitraukime į aptarinėjimus apie „siaubingą“ kurio nors konfliktuojančiojo padėtį, nepulkime palaikyti kurios nors vienos pusės. Ne vertinkime, o tik atspindėkime situaciją, kurios turinys priklauso nuo konfliktuojančiųjų.
Trečia - Skatinkime abiejų konfliktuojančių pusių lankstumą, atkreipkime jų dėmesį į vienas kito požiūrį. Pasiūlykime jiems savo požiūrius išsakyti ne kaip nepajudinamus faktus, o kaip savo nuominę: „Aš manau, ...“, „Mano požiūriu, ...“.ir pan..
Ketvirta - Negatyvius konfliktuojančiųjų teiginius paverskime pozityviais. Skatinkime atsisakyti kategoriškų tvirtinimų „Niekada“, „Nei vienas“ ir pan..Jei kuris iš konfliktuojančiųjų ima aiškinti, ko jis nenori, paklauskime, o ko jis norėtų.
Penkta - Kontroliuokime konfliktuojančių asmenų emocijas. Jas reikšti galima, bet pulti – ne. Apibūdinkime žodžiais emocijas, kurių išraišką matome konfliktuojančiųjų (abiejų!) elgesyje, gestuose, mimikoje, girdime balso intonacijose, kalbos manieroje. Pavyzdžiui: „Aš matau, kad tave labai supykdė...“, „Pastebėjau, kad labai nusivylei dėl...“ ir pan..
Šešta - Įsijauskime į konfliktuojančiųjų padėtį. Atskleiskime jų pačių nesugebėjimą įsijausti į vienas kito būseną.
Septinta - Skatinkime klausyti, ką sako priešininkas. Galime net paprašyti karts nuo karto pakartoti tai, ką besiginčijantieji ką tik išgirdo. Tai gali nepavykti iš karto, mat esant didelei emocinei įtampai, dažnai oponentai negirdi ir nesiklauso vienas kito.
Aštunta - Nuolat priminkime, kad dėl kai kurių dalykų jau pavyko susitarti ir orientuokime priešininkus į veiksmą: „Ką jūs galvojate daryti toliau?”
Devinta - Privalome išlikti bešališki, taigi, turime rasti pusiausvyrą tarp abejingumo ir perdėto įsitraukimo į kitų problemas.
___________________________________________________________
Masalskienė E., Masalskis V.
www.lokada.lt
