2008-09-15 10:41:58
Paprastai manome, kad sekasi tiems, kas turi gerą atmintį. Jie be didelio vargo gali įsiminti ir atgaminti begalę informacijos. Atrodo, kuo daugiau, tuo geriau. Bet ar visada?
Rytas... Susiruošiate į darbą. Ateinate prie savo automobilio, ir štai - net negera pasidaro, mat naujutėlis blizgantis jo paviršius bjauriai perrėžtas: balzgana linija eina skersai visą variklio dangtį. Visą kelią galvojate apie tai. Žinoma, kalti kiemo vaikigaliai. Ką jų tėvai sau galvoja... O gal tas kaimynas, kur anąkart... Policija nepadės. Draudimas irgi - per mažas apgadinimas. Bet koks bjaurus! Žiūrite į kelią, o matote tą kreivą brūkšnį. Užtai laiku nepastebite duobės, ir vargšas automobilis stipriai šokteli. Atvykstate į darbą. Čia ryto kavagėris. Papasakojęs savo istoriją gaunate keletą patarimų "...kai mano kaimynui taip atsitiko...". Po to bendradarbiai toliau aptarinėja įmonės jubiliejaus renginius, nori įtraukti ir jus į programos sudarymą. Kokie niekai! Pabumbate ir einate į savo darbo vietą. Tegu žlunga šventiniai renginiai, jei negali apsieiti be jūsų patarimų! Taip, dabar metas darbui. Betgi tie vaikigaliai... Išlaidos... Laikas... Suirzęs nerandate dokumentų. Išverčiate kavą. Reikia perdaryti... Kalbatės su klientu, o prieš akis - vargšas automobilis... Jis kalba, o jūs galvojate... Jis, žinoma, supranta, kad jums nerūpi, ir mandagiai paaiškina, kad dar nėra apsisprendęs. Pietūs stringa gerklėje: jokio skonio, tik sunkumas skrandyje. Popiet darote darbus, kurių per apmąstymus nespėjote ryte - vejatės laiką. Grįždamas namo vėl prisimenate ryto "staigmeną", taigi, paėmęs vaikus iš darželio, visai nebenorite vestis jų prie sūpynių. Todėl jie zirzia. Galiausiai visi susipykę grįžtate namo. Bjauri diena nuo pat ryto!
Ar galėjo ji būti kitokia?
Sakysite, būtų kvaila džiūgauti, kai tau apgadina automobilį. O kai dviratį? O batus? Mėgstamą parkerį, kavos puodelį, laikraštį... Ne, džiūgauti nereikia, bet neleisti sau normaliai gyventi visą dieną - irgi ne išeitis. Sakysite, "tai nuo manęs nepriklauso..., kitaip negaliu..., juk ne aš nervinuosi, o mane nervina...". Tai irgi tiesa, o tas "kažkas", kas nervina, tai yra sukelia vis stipresnes neigiamas emocijas - tai nuolat atmintyje besikartojantis nemalonaus fakto vaizdinys. Daugeliu atvejų prastai jaučiamės ne dėl to, kad nežinome, kaip pasielgti, bet dėl to, kad be paliovos atmintyje lyg mėgstamą filmą vis sukame ir sukame tą patį įrašą. Jį æžiūrėdamiæ dar ir dar kartą išgyvename tas pačias neigiamas emocijas.
Išmokti griežtai pasakyti sau "pamiršk", juo labiau - paklusti tokiam įsakymui - ne taip paprasta. Bet jei jau įgusite naudoti šią priemonę, greit įvertinsite, kad ji efektyviai padeda taupyti laiką, gerą savijautą ir tarpusavio santykius.
Norite išmokti?
Pirmiausia pažadėkite sau, kad klusniai vykdysite šį paliepimą. Jei jau liepsite sau pamiršti, tai neimsite tuoj pat tam prieštarauti, esą tai ne tas atvejis, tai ypatinga ir t.t.
Antra, prieš liepdami sau pamiršti, įvertinkite neigiamus išgyvenimus sukėlusį faktą. Užduokite sau klausimą "Kaip labai man tai nepatinka (erzina, trikdo...)?". Įvertinimas gali būti pvz. "mane tai kiek sutrikdė, taip atsitinka dažnai, bet vis tiek nemalonuæ, arba - "mane tai labai stipriai paveikė, tai vienas nemaloniausių įvykių per pastaruosius trejus metus". Vertindami venkite vaizdingų palyginimų ir išraiškingų būdvardžių. Geriau naudokitės termometro principu: jis nesako "siaubingai šalta" arba "žiauriai karšta". Taigi, nemalonų faktą įvertinkite tik ælaipsniaisæ ir tikimybe, kaip dažnai su tokio "stiprumo" įvykiais susiduriate.
Trečia, suformuluokite sau, kaip norėtumėt, kad veiksmas vyktų toliau. Tik jokių "jei būtų buvę..." ir pan.! Geriausiai tam tiktų frazės: "Norėčiau, kad ...", "Geriausia būtų...". Pavyzdžiui, "norėčiau, kad kitą trečiadienį automobilis atrodytų tvarkingai - be jokių įbrėžimų" arba "būtų puiku, jei prie namų palikus automobilį, taip nebenutiktų".
Ketvirta, nuspręskite, ką ir kada galite padaryti, kad veiksmas vyktų taip, kaip norite. ("Šiandien paskambinsiu meistrui", "Galiu pasitarti su kaimynais, šeštadienį užsuksiu pas juos.") Dabar padarykite tai arba "prisisukite žadintuvą" tam laikui, kada numatėte tai padaryti. Kartais gali atrodyti, kad nieko negalite arba nenorite padaryti. Nieko nedaryti, t.y. laukti, stebėti - tai taip pat tam tikra strategija. Jei nusprendėte jos laikytis, taip ir darykite, svarbu tik nuspręsti, kiek ilgai jos laikysitės. Pavyzdžiui, "iki pavasario automobilio neremontuosiu" , "kiemo saugumu pradėsiu rūpintis, jei mano automobilį apgadins dar kartą" arba tiesiog pripažinkite, kad įvykių eigą paliekate likimo valiai...
Penkta, jei nusprendėte nieko nedaryti arba atidėti iki tam tikro laiko, prieš tariant sau "pamiršk!" jums reiks atlikti dar vieną darbą. Grįžkite vieną žingsnį atgal ir patikslinkite savo lūkesčius: "būtų geriau, jei prie namų palikus automobilį taip nebenutiktų, bet gali atsitikti visaip, ir, šiaip ar taip - tai ne katastrofa", "norėčiau, kad kitą trečiadienį automobilis atrodytų tvarkingai, tas įbrėžimas - ne puošmena, bet tai tik nedidelis defektas, svarbiausia, kad automobilis būtų švarus".
Dabar jau galite pasakyti sau "pamiršk!". Švelniai, rūpestingai, bet griežtai - kad neliktų jokių šansų išsisukti nuo šios užduoties įvykdymo.
____________________________________________
E.Masalskienė, V. Masalskis
www.lokada.lt
