2008-09-15 10:45:36
Algirdas Mykolas Brazauskas ir Kristina Brazauskienė nekalti. Artūras Zuokas irgi nekaltas. Viktoras Uspaskichas taip pat nekaltas, kaip, beje, ir Rolandas Paksas. Visiškai suprantama, jog nekalti yra ir Vytenis Andriukaitis, Vytautas Kvietkauskas, Arvydas Vidžiūnas, Alfredas Pekeliūnas, Sigitas Kaktys ar Gintaras Striaukas bei galybė kitų "tyrų" politikų, ką jau kalbėti apie Adolfą Šleževičių. Visi jie nekalti, gal tik "apsėsti", kaip dainuoja Algirdas Kaušpėdas. "Kalčiausia aplinka", - pridurtų Mauzeris su Sūrskiu.
Iš esmės susidaro įspūdis, jog mūsų teisėtvarkos sistema tolsta nuo teisingumo. Vis daugiau teisininkų nesuvokia, jog aklai panirdami į formalumus jie užgniaužia patį teisingumo siekį. Dešimtys tūkstančių žmonių supranta, kad "bufetininkė" negalėjo be pagalbos privatizuoti viešbučio, o iš kažkur išlindęs prokuroras aiškina, jog "klystate, mielieji, galėjo". Prokurorui visai neįdomu esmė, jis klausimą kelia taip, kad viską dar labiau suveltų, apsimeta nesuprantąs, jog TADA įstatymai buvo rašomi sau, kad valstybės turtą būtų galima pasisavinti pagal galiojančius įstatymus. Maža to, nors prokurorų to niekas neklausė, Vilniaus apygardos prokuratūros vadovas Ramutis Jancevičius savo noru pareiškė, kad privatizuojant viešbutį nebuvo padaryta jokios žalos valstybei. Įdomu, ar prokuroras supranta, jog tokiu savo elgesiu ir precedentu padeda "išbalinti" visą "prichvatizacijos" liūną?
Arba dar vienas į jokius teisinius nei logikos rėmus netelpantis šedevras. "Tyrimo metu nustatyta, kad tuometinis prezidentas A.Brazauskas [...] jokiais savo veiksmais privatizavimo neįtakojo", - skelbiama prokuratūros pažymoje. Šiaip jau pagal apibrėžimą prokuratūra gali nustatyti tik tai, ką koks nors veikėjas padaro, ir jokiais būdais negali nustatyti, kad jis kažko nepadarė. Bet mūsų prokurorų fantazija neribota.
"Amoralai" tarpsta
Žinoma, kai kurie teisininkai linkę pabrėžti, jog tauta tamsi, primityvi, nieko nesupranta – tai labai patogi pozicija. Tačiau ir nemažai "Veido" apklaustų teisininkų į dabartines realijas žvelgia ir kolegų darbą vertina labai kritiškai.
"Prokuratūra nėra apsaugota nuo klaidų. A.Brazausko ir "Draugystės" istorija tai puikiai iliustruoja, - įsitikinęs teisininkas Aidas Palubinskas. – Juk visuomenė turėjo galimybę susipažinti su kai kuriais įrodymais – Adolfo Šleževičiaus ir Juliaus Veselkos pareiškimais, iš kurių visiškai aišku, kas ir kaip kišosi į "Draugystės" privatizavimą. Man atrodo, jog prokuratūra dirbtinai ieškojo būdų, kaip įrodyti, kad viskas vyko teisėtai, ir tuo sudavė baisų smūgį savo prestižui".
Kitas teisininkas Petras Ragauskas mano, jog dabartinėms tendencijoms apibūdinti labiausiai tinka ironija: "Visų pirma pasakysiu, kad Lietuvos prestižui prokurorų sprendimas – eidamas pareigas Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas nusikalstamos veikos nepadarė – yra išties gera naujiena. Jei būtų kitaip, turėtume pasijusti prastai.
Turėjome tris prezidentus. Vienas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai buvo pašalintas per apkaltą. Jei dar būtų pripažinta, kad kitas padarė nusikaltimą, tai liudytų nebe atsitiktinumą, o bauginančią mūsų valstybės būklės diagnozę. Žodžiu, šiuo sprendimu galima nuoširdžiai džiaugtis".
Dar kiti teisininkai tvirtina, jog nei kritika, nei ironija, nei plūdimasis nepadės – reikia ieškoti kitų išeičių.
"Kalbant apie visus pastarojo meto politinius skandalus, mano manymu, svarbiausia atskirti teisinę atsakomybę nuo moralinės ar politinės atsakomybės. Jos labai skiriasi. Moralinės atsakomybės pasekmės paprastai būna griežtesnės ar net žiauresnės", - tvirtina Advokatų tarybos pirmininkas Rimas Andrikis.
Tačiau ką daryti, jei tos moralinės atsakomybės mechanizmas Lietuvoje neveikia – visi įkliuvę politikai kaip sugedusios plokštelės kartoja, kad jie sprendimus priimsią tik sulaukę teisinio įvertinimo, kurį Lietuvoje net ir be astrologų pranašysčių galima nujausti.
Pasaulyje tūkstančiai pavyzdžių, kai politikai ar šiaip aukšti pareigūnai iš užimamų pareigų atsistatydina dėl, mūsų supratimu, juokingų nusižengimų. Beje, ankstesniais laikais net ir Lietuvoje į moralinę atsakomybę žvelgta šiek tiek kitaip nei dabar. Koks nors Algis Žvaliauskas ar net Eugenijus Maldeikis iš ministrų postų atsistatydino turėdami kur kas mažiau priežasčių nei dabartiniai politikos "amoralai".
Jei A.Brazauskas turėtų nors kokią moralės pajautą, priežasčių atsistatydinti buvo gal dešimt: medžioklės su Ivanu Paleičiku, skandalingas pasiplaukiojimas draustinyje, pasiklydimas tarp Maskvos ir Lietuvos, istorijos su meiluže, ką jau kalbėti apie "Draugystės" atvejį.
Ir ne tik jis. Jei Lietuvoje realiai veiktų moralinės atsakomybės principas, pagrindą pasitraukti iš užimamų pareigų turėjo gal 20 politikų. Pasitraukė tik vienas – paradoksalu, bet tai buvo V.Uspaskichas.
Visi kiti laukia komisijų, prokurorų, teismų įvertinimų ar šiaip palankių aplinkybių. "Visi teisininkai žino vieną aforizmą: paskutinio niekšo paskutinė užuovėja yra teisė. Tą, regis, įsisąmonino ir dauguma skandalingų politikų, taigi Lietuvoje ši užuovėja išnaudojama labai sėkmingai, - sako A.Palubinskas. – Skandalingos personos aiškina, jog atsistatydins, kai sulauks sau nepalankių teisinių išvadų. Bet tuomet jau apie atsistatydinimą kalbėti lyg ir per vėlu, tuomet gresia kitos bausmės. Atrodo, viskas taip aišku, bet, pasirodo, ne visiems. A.Zuokui, A.Brazauskui, matyt, atrodo, kad atsistatydinti derėtų tik kriminaliniams nusikaltėliams"
Moralinis verdiktas
Taigi kokios išeitys? Kaip atgaivinti moralinę atsakomybę? Iš pokalbių su gausybe pašnekovų susidarė įspūdis, jog išeičių iš dabartinės aklavietės ne tiek ir daug – vos keturios. Kai kurie dar mini ir penktą, jog ilgainiui patys politikai pasikeis, tačiau kol kas jie keičiasi tik į blogąją pusę.
Pasak Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininko Algirdo Monkevičiaus, daug laimėtume, jei per Seimo pavasario sesiją būtų priimtas Valstybės politikų elgesio kodeksas. Jis leistų pakeisti dabartines neigiamas tradicijas. "Tai būtų didelė jėga. Net jei prokurorai ar teismai pasakytų, kad teisiškai politikas nekaltas, tai nereikštų, jog viskas tuo ir baigiasi, jog politikas yra "išbalintas". Etikos komisija politiko elgesį įvertintų per moralinės atsakomybės prizmę. Ir savo sprendimą garsiai paskelbtų visuomenei. Ir jei komisija (kurios posėdžiai būtų vieši) nuspręstų, jog politikas buvo nesąžiningas, nepadorus, neteisingas, negarbingas, nusižengė etikai, jis nebegalėtų tvirtinti, kad yra nepagrįstai puolamas ir kaltinamas. Be to, jei jis ir sulaukęs etikos komisijos sprendimo neatsistatydintų, jam iki pat rinkimų tai nuolat būtų prikaišiojama, kartu būtų juodinama ir jo atstovaujama partija", - sako A.Monkevičius.
Tarkime, jei politikų elgesio kodeksas veiktų jau šiuo metu, A.Brazausko ir kiti pastarojo meto skandalai būtų baigęsi visiškai kitaip. Daugumoje atvejų būtų paskelbta, jog į skandalus įsipainioję politikai elgėsi nesąžiningai, nedorai, negarbingai. Po to politikas nebeturėtų kuo teisintis ir negalėtų aiškinti, kad jis niekuo dėtas. Jis patirtų milžinišką visuomenės spaudimą atsistatydinti.
Žinoma, pasigirsta vertinimų, jog komisija būtų mažai veiksminga, bedantė, mat ji nieko negalėtų priversti asistatydinti, galėtų tik rekomenduoti, pavyzdžiui, viešai atsiprašyti, išklausyti paskaitų etikos klausimais, taip pat konstatuoti, kad politikas pažeidė Elgesio kodekso reikalavimus. Atrodytų, kas iš to? Tačiau A.Monkevičius neabejoja, jog poveikis būtų didelis: "Mes negalime persikelti į teisinę sferą ir prasižengusiam politikui skirti baudų ar kažkokių darbinių apribojimų. Tačiau, patikėkite, net konstantavimas, kad politikas nusižengė moralei, etikai, turi labai gerą gydomąjį poveikį. Politikai labai bijo neigiamų Etikos komisijos įvertinimų ir patiria frustraciją juos išgirdę. Tai liudija ir Vilmos Martinkaitienės, ir Kęstučio Glavecko, ir kiti pavyzdžiai. Pastarasis yra sakęs: "Neduok Dieve, kad dar kartą viešai būtų paskelbta, jog jis nemoraliai pasielgė". Todėl kito kelio, kaip priimti Elgesio kodeksą, aš nematau. Blogiausia būtų, jei projektas būtų atidėtas. O laukti, kol teismai ar prokuratūros iš pareigų pašalins morališkai prasižengusius politikus, yra tuščias reikalas".
Tuo tarpu "Transparency International" Lietuvos skyriaus direktorius Rytis Juozapavičius pateikia šiek tiek kitokį siūlymą. Anot jo, šiuo metu politikų ir tarnautojų etiką tikrina patys politikai ir tarnautojai. Ateityje prasminga būtų į šių asmenų etikos priežiūrą įtraukti bendruomenės atstovus, tarkime, moralinius autoritetus, gerbiamus žmones, kad ir kas jie būtų - mokytojai, medikai, teisininkai ar bibliotekininkai. Jų moralinis įvertinimas ir turėtų būti pats rimčiausias verdiktas. "Mes manome, kad Lietuvos gyventojai nėra idiotai ir supranta, ar nagrinėjamas politikas elgėsi moraliai, ar ne. Reikia jam pasitraukti ar ne. O pasikliauti vien baudžiamuoju persekiojimu – beviltiška. Garsiausi pasaulio baudžiamojo korupcijos persekiojimo guru pabrėžia, jog korupcijos baudžiamasis persekiojimas yra mažiausiai efektyvi kovos su korupcija priemonė", - teigia R.Juozapavičius.
Pasyvumą turėtų keisti aktyvumas
Tiesa, vienaip ar kitaip įkliuvę politikai aiškina, jog dėl moralinės atsakomybės neturėtų būti perlenkiama lazda – esą negali būti ir taip, kad politikas turėtų atsistatydinti vos išgirdęs kritišką sakinį apie save ar laikraštyje pamatęs negatyvų straipsnį apie savo veiklą. Nes priešingu atveju politikai turėtų būriais trauktis iš politikos. "Bet jei nemoraliai elgiasi būriai politikų, tai ir pasitraukti turi būriai prisidirbusių veikėjų, o ne viena balta varna. Kai kurie aiškina, jog kol savo verdikto nepaskelbs prokuratūra ir teismas, jie nesitrauksią. Bet jie turi įsisąmoninti, kad į šias pareigas juos paskyrė ne prokuratūra ir ne teismas, o išrinko rinkėjai. Ir jei rinkėjai kunkuliuoja nepasitenkinimu, to turėtų užtekti atsistatydinti. Bet kadangi nėra jokio politikų atšaukimo mechanizmo, tik rinkimai, iki jų amoralūs politikai ir gali išsidirbinėti", - pastebi R.Andrikis.
Vis daugiau ženklų, kad matydami teisėtvarkos negalią gana daug Lietuvos gyventojų ima manyti, jog, bent jau kalbant apie politinius skandalus, į teisėtvarkos institucijas apskritai reikia numoti ranka. Nes tai tuščias laiko gaišimas ir pinigų mėtymas. Verčiau visą dėmesį ir turimą informaciją nukreipti į žiniasklaidą. Taip teisėtvarkos pareigūnai, patys to nenorėdami, kuria dar vieną neigiamybę. Ateityje žiniasklaidoje išvysime dar daugiau tikros ir klaidingos, kažką kaltinančios informacijos, tikrų ir dirbtinių skandalų. Jau dabar girdime kaltinimų, jog žiniasklaida yra ir prokuroras, ir advokatas, ir teisėjas viename asmenyje, taigi ateityje šį savo vaidmenį ji dar labiau sustiprins. Tik kaltinti tuomet reikėtų ne žiniasklaidą, o teisėtvarką ir politikus, kurie savo veikla visiškai nuvylė žmones ir leido jiems suprasti, kad žiniasklaida yra teisingumo priemonė.
Tiesa, A.Palubinskas tikina, jog šiuo metu geriausia išeitis iš moralinio chaoso yra žmonių aktyvumas, kuris Lietuvoje jau ne kartą sėkmingai išbandytas: "Prisiminkime R.Pakso atvejį. Minios žmonių prie Prezidentūros turėjo stulbinamą poveikį. Jei minios žmonių susirinktų prie Vyriausybės ar Vilniaus miesto savivaldybės ir pareikalautų A.Brazausko bei A.Zuoko atsistatydinimo, jei moralinės atsakomybės visuomenė reikalautų atkakliai, efektas būtų toks pat. Jei koks tūkstantis žmonių paskambintų į socialdemokratų partijos būstinę ir pasakytų, jog aš už jus niekada nebalsuosiu, nes jums ir jūsų partijos lyderiui nusispjauti ant moralinės atsakomybės, manau, tokia protesto forma neliktų nepastebėta. Tačiau dauguma žmonių mieliau renkasi pasyvumą, abejingumą, apskritai politikos ignoravimą".
O tai gali turėti labai pragaištingų padarinių. "Jei visuomenė į tai, kas dabar vyksta mūsų šalyje, žiūrės abejingai, rezultatai bus liūdni: valdžioje įsitvirtins korumpuoti klanai ir prasidės elementarus žmonių apiplėšinėjimas – jiems teks brangiau mokėti už elektrą, dujas, šildymą, jie gyvens suspaustuose kvartaluose, patekę į ligoninę gaus kokiu trečdaliu mažiau vaistų, jų vaikams bus skirta mažiau vadovėlių ir t.t. Žmonės turi įsisamoninti, kad jei jie nesidomi savo teisių gynimu, pilietinės visuomenės kūrimu, viešosios politikos vertinimu, iš jų bus paprasčiausiai tyčiojamasi. Mano nuomone, dabartinis moralinis chaosas, moralinių autoritetų nebuvimas yra ideali terpė veikti nusikaltėliams ir amoraliems politikams. Kiekvienas apkaltintas nusikaltimu gali surengti gražią ryšių su visuomene akciją ir pasakyti, kad jis nekaltas. Arba dar daugiau – gali pradėti aiškinti, jog visi Lietuvoje nešventi", - dėsto R.Juozapavičius.
Tuo tarpu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas Raimondas Šukys apibendrindamas teigia, jog situacija valstybėje būtų sveikesnė ne tik įgyvendinus minėtas priemones, bet ir skrupulingai laikantis dabar galiojančių įstatymų: "Ir dabartiniai įstatymai nustato labai aiškias veiklos ribas, nurodo nepriekaištingos reputacijos būtinybę, tačiau nemažai politikų to nežino arba labai laisvai tai interpretuoja. Tarkime, jei būtų preciziškai taikomas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas, mes daugelio dabartinių problemų neturėtume. Jei patyrinėtume ankstesnius skandalus, pamatytume, jog visur aptariamo įstatymo pažeidimai – akivaizdūs. Taigi šiandien pagrindinė problema Lietuvoje yra galiojančių įstatymų nevykdymas".
Moralinio nuosmukio žiema
Į "Veido" klausimus atsako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis (dėstantis politikos ir moralės kursą):
- Ar dabartinę situaciją politikoje, įvertinus pastarojo pusmečio politines aktualijas, galima pavadinti moraliniu chaosu?
Kalbėsiu konkrečiai. Lietuvos politikams trūksta atsakomybės, garbingumo, drąsos, savęs atsižadėjimo, tiesos sakymo, teisingumo, savitvardos, ištikimybės, kuklumo, padorumo, nešališkumo, pakantumo, ryžtingumo, stropumo, taikingumo, tvirtumo.
-
Dabartinis moralinis chaosas yra tam tikros tvarkos forma. Lietuvoje kol kas nenorima suprasti, kad bet kuri liberali demokratinė visuomenė turi didelių problemų su piliečių moralinės savivokos ugdymu. Reikia ruoštis ilgai moralinio nuosmukio žiemai. Dabartinės moralės ir politikos santykio suvokimo problemos yra neatskiriamas bet kurios liberalios visuomenės bruožas. Amerikiečiai su šiomis problemomis tvarkosi geriau negu europiečiai. Tačiau net ir jie negali pasigirti kokiais nors įspūdingais laimėjimais. Lietuvoje nesuvokiamas net iššūkio mastas. Kalbėkime ne apie pusmetį, bet apie kelias artimiausias kartas.
- Kokios pastarojo laikmečio tendencijos Jums kelia didžiausią nerimą?
- Per pastaruosius penkiolika metų išryškėjo daugybė silpnųjų Lietuvos politinio gyvenimo pusių. Tarp jų nurodyčiau: 1) neigiamos visuomenės gyvenimo suskaldymo į autonomiškas sferas pasekmės, 2) neigiamos asmenybės suskaidymo į fragmentus pasekmės, 3) neigiamos politinio gyvenimo komercializacijos pasekmės, 4) neigiamos politinių technologijų sureikšminimo pasekmės, 5) iššūkiai demokratijai, susiję su valstybės kišimusi į pilietinės visuomenės gyvenimą, 6) viešojo gyvenimo transformacijos, skatinančios pilietinės iniciatyvos nuosmukį, 7) neigiamos politinio teisingumo ir moralinio gėrio klausimų atskyrimo pasekmės.
- Teisininkai vis ragina atskirti teisinę atsakomybę nuo politinės ar moralinės atsakomybės. Tačiau susikompromitavę asmenys paprastai siekia teisinio įvertinimo. Taigi kas galėtų priversti veikti moralinės atsakomybės mechanizmą Lietuvoje?
- Eiliniai piliečiai negali savo moralinės savivokos "konstruoti" pagal teisininkų siūlomą modelį. Kultūringų žmonių visuomenei neužtenka vien gerbti teisei. Tikrai padorios visuomenės piliečiai privalo iš savęs reikalauti daugiau, negu vien paklusti teisės normoms, gerbti žmogaus teises ar nedaryti žalos kitiems. Moralinė atsakomybė neveikia visuomenėse, kurių piliečiai nesuvokia, kas yra pagarba aukštesniems doroviniams įsipareigojimams. Daugybė mūsų dabartinių politikų teisinių pergalių yra didelio moralinio pralaimėjimo požymis.
- Regis, šiuo metu mūsų visuomenė pasiekusi politinio abejingumo viršūnę. Kokios galimos pasekmės?
- Nemanau, kad mūsų visuomenė jau yra pasiekusi politinio abejingumo viršūnę. Buvo ir dar labiau savo politiniams reikalams abejingų visuomenių. Bet koks piliečių abejingumas savo visuomenės reikalams baigiasi dviem dalykais: valstybės griūtimi arba įvairiausių despotizmų įsigalėjimu. Dabartiniai nepriklausomos Lietuvos valstybės piliečiai gali džiaugtis savo asmeninio gyvenimo malonumais. Tačiau jie turi neužmiršti, kad praradę gebėjimą veikti vardan bendrų politinių tikslų gana greitai taps politinių partijų, valstybinių institucijų, žiniasklaidos ir ekonominio intereso grupių manipuliacijų objektu.
Žurnalas "Veidas",
Gintaras Sarafinas
