2008-09-15 10:29:15
Vadyba/ Aktualus interviu
Rugpjūčio pabaigoje Kaune darbą pradėjo naujasis Vytauto Didžiojo universiteto rektorius: nuo 1996 metų universitetui vadovavusį profesorių Vytautą Kaminską pakeitė profesorius Zigmas Lydeka.
Tuoj po rektoriaus rinkimų, gegužės mėnesį, dauguma sveikinusiųjų naująjį universiteto vadovą išreiškė viltį, kad jis sieks VDU konkurencingumo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, įpūsdamas naujų vėjų į universiteto bures.
Profesorius, habilituotas mokslų daktaras, ekonomistas Z. Lydeka rinkimus laimėjo 28 VDU Senato narių balsais prieš 18 balsų, kurie atiteko kitam pretendentui – šios aukštosios mokyklos prorektoriui Povilui Zakarevičiui. Pergalę lėmė ryžtingi profesoriaus Z. Lydekos samprotavimai apie universiteto vadybos struktūros ir visos studijų sistemos pokyčius, didesnį fakultetų savarankiškumą ir kitus pažangai reikšmingus dalykus.
Apie daugelį iš jų naujasis VDU rektorius ir žurnalo „Vadovo pasaulis“ redkolegijos, Lietuvos mokslo tarybos narys profesorius Zigmas LYDEKA išsamiau sutiko padiskutuoti ir su žurnaliste Birute Mačiene, atsakydamas į jos pateiktus klausimus.
Iki tapdamas VDU rektoriumi, dirbote privataus kapitalo valdomoje aukštojoje mokykloje (ISM) prorektoriumi, todėl galite realiai palyginti valstybinio ir privataus aukštojo mokslo organizavimo bei studijų kokybės pliusus ir minusus: kas ką persvertų?
Privačioje aukštojoje vadybos mokykloje dirbau ketverius metus. Iki jos dvylika metų – Vytauto Didžiojo universitete, iš viso trijose aukštosiose mokyklose dirbu nuo 1977-ujų. Taigi palyginti jau turiu ką ir galiu pasakyti: skirtumai tarp privataus ir valstybinio universiteto – labai ryškūs. Beje, manęs daug kas klausia, kodėl išeinu iš privataus universiteto, ko gero, visapusiškai – į blogesnes sąlygas. Be to, ateinu į VDU, kur išoriškai matoma susiskaldžiusi universito bendruomenė, o pats universitetas pakankamai didelis, palyginti su tuo, kokį jį norėjo matyti VDU atkūrėjai. Prieš rinkimus išsamaus atsakymo į tokį klausimą dar neturėjau. Tačiau, iki pradėdamas eiti rektoriaus pareigas, susitikau su visų universiteto fakultetų, institutų bendruomenėmis. Galima sakyti, pamačiau universitetą iš vidaus. Ir tai – galbūt vienintelė galimybė taip jį pamatyti, kai pratrūksta, prasiveržia savisaugos jausmo ilgai slopinti skauduliai. Susitikimuose gauta informacija yra vertinga medžiaga pamąstymams dėl universiteto veiklos modelio, organizacinių vertybių, pirmųjų darbų.
Gal tie skauduliai susiję su pavasarį nuskambėjusiais skandalais dėl VDU vadybos problemų?
Ir tie, ir kiti, nenorėčiau detalizuoti, kai kalbame apie skirtumus tarp privačių ir valstybinių universitetų. Tik galiu pasakyti: privatus universitetas mažiau įkalintas normų, reglamentų ir direktyvų. Jis – labiau atsakingas ir atskaitingas, orientuotas į ekonomiką, strateginį mąstymą. Pavyzdžiui, ISM, atskaitingas visuomenei, du kartus per semestrą siunčia studentų tėvams ar tiems, kurie mokėjo už studijas, ataskaitas apie mokymosi rezultatus. To nėra valstybiniame universitete. Jis, sakyčiau, paskendęs operatyviniuose taktiniuose dalykuose, vadyba čia dažniau priklauso nuo išorinių situacijų, jos valdo universitetą. Tarkim, pasikeitė švietimo ir mokslo ministras, laukiame, kas bus, pasikeitė kito Vyriausybės padalinio vadovas – vėl laukiame.
Privačiame universitete neišvengiamai atsiranda strateginis mąstymas, kaip kurti situaciją (čia pats universitetas valdo situaciją) ir aiškintis, koks universitetas bus po trejų ar ketverių metų. Valstybiniame pirmiausia mąstoma, kiek valstybė skirs universitetui pinigų, – taip ir reikės tvarkytis. Organizavimo prasme, manau, valstybiniame universitete yra per daug centralizuotos tam tikros veiklos, bet per mažai pasitikima kolegomis. O juk jis susijęs su komandiniu darbu ir su atsakomybe studijuojantiems, verslo bendruomenei. Privačiame ryškiau pasireiškia praktinis interesas. Tarkim, organizuojant vadovų magistrantūros studijas. Valstybiniame universitete, manyčiau, neretai jos tik imituojamos.
Ar ne pinigai viską lemia?
Nebūtinai. Valstybinio universiteto finansinė atsakomybė labai griežta, bet ji – gana formali. Privačiame universitete ypač atsakingai formuojamas biudžetas. Jau vasarą mąstome apie kitus metus, numatome, ką darysime, ir visas išlaidas apskaičiuojame iki smulkmenų. Kita vertus, pliusas privačiam universitetui skirtinas ir dėl to, kad jis lanksčiau nei valstybinis formuoja personalą, parenka dėstytojus, organizuoja visą savo veiklą. Trečdalis privataus universiteto dėstytojų – laisvai samdomi, ir tai suteikia galimybę rinktis, orientuojantis į poreikį. Valstybiniame universitete pinigai riboja dėstytojų pasirinkimą, nors atlyginimų skirtumas ir nėra labai didelis. Tačiau Lietuvos privačios aukštosios mokyklos yra labai jaunos, todėl jaunas ir jų personalas.
Tai – pliusas ar minusas?
Greičiau pliusas. Mes turime pasitikėti žmonėmis. Kai jaunam suteiki galimybę, jis gali kalnus nuversti, tinkamu laiku atsidūręs tinkamoje vietoje. Valstybinėje aukštojoje mokykloje dažniausiai kalbama apie kitą kriterijų – patyrimą. Patirtis ir profesoriaus vardas neretai lemia, ar eis gabus, talentingas žmogus tas ar kitas pareigas. Tam tikri norminiai aktai, statutas reglamentuoja – į tokį ar kitokį postą gali pretenduoti, jei turi patyrimo, mokslinį vardą, regalijų. O juk prisitaikyti prie pokyčių labiausiai geba jauni žmonės.
Apie skirtumus tarp universitetų dar norėčiau pasakyti štai ką: privatūs yra labiau specializuoti. Klasikiniu supratimu jų gal ir universitetais negalima vadinti. Aukštoji vadybos mokykla kitose šalyse juo ir nesivadina, bet Lietuvoje žodis „mokykla“ kai kam asocijuojasi gal su vidurine ar profesine, bet ne su aukštąja. Kitur taip nėra. Universitetų profilis – kur kas platesnis, čia – daugiau mokslo sričių ir įvairovės. Kur diskusija gali būti įvairesnė, ten ir sąlygos kompetencijai ugdyti palankesnės, galimybių į studijas integruoti mokslo tyrimus – daugiau.
Kaip reikėtų derinti studijas su darbo rinkos poreikiais ir finansinėmis valstybės galimybėmis?
Iki dabar mūsų valstybė pati sau neatsako į klausimą, kiek ji pajėgi išmokyti jaunų žmonių, parengti rinkai aukštos kvalifikacijos specialistų. Valstybė pirmiausia, manau, turėtų apsispręsti, ką jai reiškia darbo rinka, išmokti atpažinti, kokių ir kiek specialistų tai rinkai reikia. Nėra kito veiksnio Lietuvos proveržiui paskatinti, nes mes neturime gamtos išteklių, bet turime gabių žmonių. Tačiau kol valstybė neįvardys prioritetų, neišsiaiškins, koks yra Lietuvos sėkmės garantas, to proveržio nebus. Jei sakome: mums svarbus aukštų technologijų kūrimas, tai sudarykime sąlygas tam plėtotis. Jei gyvenimo kokybė – svarbiausia, kitaip viską organizuokime.
Tai kad tos kokybės daugelis ne Lietuvoje jau ieško...
Nematau čia nieko baisaus. Gyvename suvienytoje Europoje, galvoti derėtų ne vien apie Lietuvą. Aš atsargiai žiūriu į daugelio problema vadinamą protų nutekėjimą iš Lietuvos. Teka tie protai ten, kur sąlygos geresnės. Sudarykime geresnes sąlygas Lietuvoje, atvažiuos pas mus. O kol kas valstybės finansinės galimybės universitetų atžvilgiu yra ribotos. Ir tokios jos bus visada, nebijau taip teigti. Visi nori studijuoti, visi nori mokyti studentus, bet ar visiems reikia baigti būtent aukštąjį mokslą? Apie tai reikia gerai pagalvoti. Norų yra, bet galimybių neįvertiname. Pagaliau ar visos aukštosios mokyklos gali suteikti išsimokslinimą, kokio žmonės siekia? Manyčiau, būtina tam tikra inventorizacija, bet kol kas Lietuvoje vyksta tik atskirų studijų programų, bet ne universitetų akreditacija.
O kam jos reikia, juk žinome, kas yra kas?
Ne visada. Sakykime, viena Kauno ponia, įsteigusi privačią aukštąją mokyklą, net dešimt metų nesėkmingai siekė kolegijos statuso. Taip ir nepasiekė, bet kiek studentų išleido, kiek vilčių per tą laiką sužlugdė, pinigų iš jų susirinko, nesuteikdama kokybiškų studijų...
Ar Jūs pritartumėte siūlymams reformuoti aukštųjų mokyklų vadybą ir studijų finansavimo sistemą, įvedant studento krepšelį, kurį pripildytų valstybės dotacijos, paties studento įmokos ir privačios lėšos?
Man priimtinas krepšelio principas. Jis patikrintas ir dažnai naudojamas ekonomikoje, gerai veikia daugelyje šalių. Neabejoju, tiktų ir pas mus, kai suinteresuotos šalys prisidėtų prie žmonių lavinimo. Bet jei apie krepšelį prakalbome, tai turėčiau pažymėti: per pastaruosius kelerius metus vienam studentui skiriamų lėšų dalis ne didėjo, bet mažėjo. Ne vien Vytauto Didžiojo universitete, manyčiau, – ir kitur. Taip atsitiko iš dalies dėl to, kad išaugo studentų skaičius, o valstybės skiriamų lėšų universitetams dalis atitinkamai nepadidėjo.
Ne taip seniai technikumai pasivadino aukštosiomis mokyklomis, bet kaip tas pavadinimas atspindi jų darbo kokybės ir turinio pokyčius?
Kolegijų kūrimasis kai kuriems universitetams sukėlė papildomų problemų dėl išlikimo ar įsitvirtinimo besiformuojančioje naujoje sistemoje. Iš čia atsirado priešprieša, noras susitelkti į save. Tai liudija ir faktai, kad viešosios nuomonės apie universitetus anksčiau mažiau girdėjome nei dabar. Juo labiau – nieko nežinojome apie vidinius nesutarimus, kurie galop skandalais į išorę prasiveržė. Dabar universitetų gyvenimas viešesnis, jie pamatė: vadyba nėra tokia efektyvi, kaip anksčiau daug kam atrodė. Universitetai priversti pripažinti kolegijas. Tai – binarinė sistema, kuri pasiteisino pasaulyje. Lietuvoje jos kūrimas buvo labai įdomus ir nelengvas. Beje, man teko dalyvauti kai kurių kolegijų akreditacijos procesuose. Dalis jų kartais pasirodo stipresnės ir už kai kurių universitetų fakultetus. Pagal finansavimo metodiką studentai, pasirinkę tam tikras kolegijų programas, net daugiau lėšų sulaukia nei tie, kurie universitete studijuoja. Tik sutarkime, kad priešpriešos laikas baigėsi, dabar reikia ieškoti partnerystės kelių. Kiekvienam derėtų išgryninti savo nišą ir dirbti kuo geriau.
Palikę nuošalyje politinę krizę, kurią išgyvena Lietuva, negalime nusigręžti nuo valstybę skurdinančios moralinės krizės. Kodėl universitetų gausa nepadeda iš jos išbristi? Pagaliau ar universitetų kiekybė nepakenkia jų kokybei?
Manyčiau, Lietuvoje tikrai galėtų būti mažiau universitetų, bet tai reikėtų ekonomiškai išnagrinėti. Galimas ir toks modelis – daugiau universitetų, bet – kokybiškesnių. Žinoma, mažam universitetui pasiekti gerą studijų kokybę gal ir lengviau, bet jam sunkiau pasiekiama kritinė masė: mažas ir gabių studentų turi mažiau nei didelis. Vertinant pagal Europos kontekstą, mažų universitetų pajėgumai yra abejotini. Todėl nereikėtų bijoti, tarkim, galimos universitetų ar kitų aukštųjų mokyklų asociacijos. Yra pavyzdžių, kai ji labai sėkmingai veikia. Štai kad ir Oksfordo universitetas. Tai – atskirų kolegijų sąjunga. Kita vertus, asociacijų link galima eiti ir per pažangias technologijas. Manyčiau, kai Lietuvoje stiprės distancinis mokymas, kai bus tikrai sukurtas e. universitetas, neišvengiamai eisime į partnerystę.
Vis garsiau kritikuojamas bendrojo lavinimo sistemoje taikomas profiliavimas, atseit, jis riboja galimybes baigus mokyklą rinktis studijas ir netgi kartais apkarpo jauno žmogaus svajonių sparnus. Kokia būtų Jūsų nuomonė?
Analizuojant įstojimo į aukštąsias mokyklas rodiklius, paaiškėja, kad profiliavimas nieko nepadeda. Priėmimas yra bendras, todėl iš pradžių stojantysis surašo pageidavimus studijuoti tai, kam rengėsi. Tačiau įstoja ten, kur priima. Juo labiau, kai nemaža dalis atvažiavusiųjų iš rajonų nori vieno – tik įstoti, nesvarbu – kur, kad tik išvažiuotų iš savo kaimo, miestelio. Ir įstoja į specialybę, kurią įrašė penktoje ar aštuntoje vietoje. Profiliavimas nesuteikia pasirinkimo laisvės, o tai negerai. Verčiau jau pasirinktinis profiliavimas nei toks, koks dabar yra: pusė miesto – vienas profilis, kita pusė abiturientų – kitas. Manau, mieste derėtų palikti tik kelias profiliuotas mokyklas, tokias kaip KTU gimnazija. Tada mokymosi rezultatai bus kur kas geresni nei dabar.
Tačiau švietimo sistema profiliavimą pristato kaip nemažą reformos laimėjimą...
Tačiau nesudaro sąlygų vaikui pažinti save. Užklasinės veiklos dėl tų reformų kaip ir neliko, o man atrodo, elementaru, kai vaikai mokykloje būna įtraukti į kokią nors veiklą tol, kol jų tėvai dirba. Dalyvaudami užklasinėje veikloje (dailė, muzika, techniniai būreliai, jaunųjų vadybininkų mokyklos – sugalvoti galima daug naudingų dalykų), jie galėtų rinktis, ko siekti gyvenime. O jei atvirai, tai kas pas mus dažniausiai profiliuoja? Tikrai ne mokykla, bet vaikų tėvai, giminės, pažįstami.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Rimvydas Jasinavičius, nesutikdamas su kaltinimais, kad verslas per mažai investuoja į aukštąjį mokslą, teigia: padėtis pagerėtų, jei verslas sulauktų mokestinių lengvatų. Ar reikia dar kitokių sąlygų, kad būtų daugiau investuojama į žmogiškuosius išteklius?
Jis, be jokių abejonių, teisus. Tačiau investuoti galima ne tik pinigais paremiant universitetą. Tarkim, parengia universitetas mokslų daktarą, o tas išeina į verslą, kur pinigai didesni. Ir nesiduoda įkalbamas dėstyti universitete, nepalikdamas verslo. O juk daugelio garsių užsienio firmų vadovų vizitinėse kortelėse rastume įrašą – tokio ar kitokio universiteto dėstytojas, docentas, profesorius. Tai, sakyčiau, netgi vadovo pripažinimo, jo prestižo kriterijai. Tačiau pas mus partnerystė dar netapo vertybine norma. Tik kyla klausimas, kas pirmas turėtų žengti žingsnį: verslas ar universitetas? Tokio klausimo nereikės, kai suprasime, kad esame partneriai. Tuomet partnerystė tik sustiprės. Jei pripažįstame, kad žmogus – mūsų vertybė, mūsų ateitis, būtinos investicijos į jo kompetenciją. Kol valstybė nepajėgi pati viena to atlikti, reikia verslui ir paskatų, ir lengvatų. Kol kas iš verslo net vieno procento visų reikalingų lėšų mūsų universitetai nesulaukia. O Europos vidurkis yra didesnis.
Koks, Jūsų nuomone, turėtų būti sukurtas mechanizmas, kuris skatintų verslo struktūras įsitraukti į akademinės bendruomenės veiklos organizavimą ir finansavimą?
Kai kurios tarptautinės kompanijos, dirbančios Lietuvos rinkoje, taiko savo šalyse pasiteisinusią strategiją. Siunčia studijuoti į universitetą žmones ir investuoja į jų mokslą kur kas ryžtingiau nei mūsiškės įmonės. Tokia strategija pasiteisina. Žvelgiant plačiau, galima pasakyti: daug kas priklauso ir nuo universiteto vadybos modelio. Kai vadovaujama biurokratiškai, išoriškai, tas modelis neskatina verslo įsitraukti į universitetų veiklą. Reikia tiek vieniems, tiek kitiems išsiaiškinti arba išmokti pamatyti partnerystės naudą. Aišku, tam tikrų mėginimų tai padaryti jau yra. Daugelio universitetų vadinamosiose tarybose rasime ir verslo atstovų. Tačiau... tarybų sudarymas grįstas asmeninėmis pažintimis, ir ne visada tarybų atstovai veikia kaip visuomenės ekspertai. Jeigu tarybose atsirastų suinteresuotų verslo atstovų, kurie suvoktų, kad dalyvavimas universiteto veikloje – ne tik garbės ar pripažinimo reikalas, bet ir reikšminga investicija į ateities verslą, viskas būtų kitaip. Manau, tai taikytina ne vien verslui. Ir kitų sričių atstovai gautų naudos, prisidėdami prie universitetų veiklos. Tik... Lietuva – „švogerių“ šalis. Be to, mūsų verslo visuomenė kol kas tam tikra prasme irgi yra uždara, todėl bendradarbiavimą skatinančio mechanizmo dar reikia ieškoti. Abiem šalims, žinoma.
Dar 1999 m. Seimo darbo grupei pateiktame pranešime ekspertas iš Didžiosios Britanijos Anthony Woolardas teigė, kad Lietuvoje neužtikrinama tikroji aukštųjų mokyklų autonomija ir aukštajam mokslui skiriama per mažai pinigų. Kas nuo to laiko pasikeitė?
Manyčiau, mažai kas. Tačiau, kalbant apie tikrąją autonomiją, derėtų skirti išorinę universiteto vadybą nuo vidinės. Išorinę suprasčiau per atskaitomybės visuomenei didinimą. Dažnai autonomija prisimenama, kai kyla noras ar būtinybė pademonstruoti savo santykį su universiteto disponuojamu turtu. Teigiama, kad jis – universiteto nuosavybė. Deja, valstybinio universiteto turtas priklauso visuomenei.
Pagal valstybės nustatytą metodiką iš valstybinio biudžeto universitetai gauna tik pusę jiems reikalingų lėšų, kitas turi užsidirbti. Net dalį SODROS įmokoms reikalingų pinigų tenka rasti iš kitų šaltinių. Vidinės autonomijos prasme universiteto vadyba turėtų būti paprastesnė, nei dabar yra. To galima pasiekti, mažinant išorinę kontrolę ir didinant finansinę akademinę autonomiją. Universitetų rektoriams derėtų būti atskaitingiems ne tik akademinei, bet ir platesnei bendruomenei.
O kas jai iš to, atvirai sakant?
Pažiūrėkime kitu kampu. Kas, tarkim, būtų Marijampolė be dabar joje veikiančios kolegijos? Turgus, kalėjimas? Kas dar? Lyg ir nieko... O juk aukštoji mokykla – ne tik tam tikra terpė visuomenei lavintis, bet ir postūmis kultūriniams renginiams, geresnei gyvenimo kokybei atsirasti. Mano nuomone, universitetai gali padėti inicijuoti klubines veiklas, vienyti žmones pagal įvairius pomėgius, poreikius, socialines grupes ar kitus dalykus. Jie galėtų inicijuoti visuomenės atvirumą ir pasitikėjimą. Va, užsienyje universitetai net pensinio amžiaus žmonėms rengia įvairius kursus ir susilaukia nemažo susidomėjimo. Pas mus, deja, vyrauja kažkokia iškreipta atskirtis, nenoras naikinti ribas, kurios pilietinėje visuomenėje nereikalingos.
Ar tikite, kad ryžtinga mokslo reforma išjudintų ir kitas Lietuvai būtinas reformas?
Pirmiausia, kad vyktų mokslo reforma, reikia politinės valios ir ryžto. Tačiau pas mus kaip tik ir trūksta politinės valios ryžtingai reformai vykdyti. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vyksta tik dalinės reformos. 1996 metais Norvegijos mokslų tarybos ekspertai įvertino Lietuvos mokslų būklę. Kai tuos įvertinimus prisiminėme šį pavasarį Lietuvos Prezidentūroje vykusiame pasitarime, pasirodė, kad reformos pas mus – tik epizodiškos, orientuotos į trumpalaikius pertvarkymus. Europos Sąjunga yra priėmusi nuostatą, pagal kurią mokslas, studijos, bendravimas su visuomeninio gyvenimo atskirais sektoriais (kultūra, verslu, viešuoju sektoriumi) – svarbiausi konkurencingumo veiksniai. Juk orientacija į aukšto intelekto verslą neįmanoma be mokslo ir studijų reformos. Tai parodė ir 2005 metais Danijoje atliktos mokslo reformos pirmieji rezultatai.
Aišku, morališkai sveiki universitetai padėtų šaliai bristi iš moralinės krizės. Nenoriu sakyti, kad jie pajėgūs išspręsti visas tos krizės sukeltas problemas, bet tai daryti, sutikim, aukštajam mokslui privalu.
Tačiau pripažinkime ir tai, kad universitetai turi įgyti visuomenės pasitikėjimą, jausdami jai atsakomybę.
Žurnalas "Vadovas ir pasaulis"