2008-09-15 10:19:26
NORINT GERIAU SUPRASTI BALANSO DUOMENIS, BŪTINA SUPRASTI JO SUDARYMO PRINCIPUS
Ko gero, tik retas šio žurnalo skaitytojas nežino, kad iš balanso galima sužinoti įmonės valdomo turto vertę, prisiimtus įsipareigojimus, o iš pelno (nuostolių) ataskaitos – įmonės veiklos pelningumą. Labiau išprusę buhalterinės apskaitos specialistai žino, kaip sudaroma finansinė atskaitomybė ir kokia informacija kiekviename straipsnyje pateikiama. Tačiau net pastarieji ne visada susimąsto, kad atskaitomybėje parodomai turto ar įsipareigojimų vertei, uždirbto grynojo pelno dydžiui ir kitiems rodikliams tiesiogiai daro įtaką apskaitoje taikoma metodika. Keičiant šią metodiką, keičiasi ir sumos atskaitomybėje. Todėl pagal finansinę atskaitomybę norint teisingiau įvertinti įmonės finansinę būklę, būtina ne tik žinoti, kas kuriame jos straipsnyje įrašyta, bet ir kaip tas rodiklis buvo suformuotas.
Straipsnyje ir aptarsime pagrindinius finansinėje apskaitoje taikomus metodus ir jų įtaką finansinės atskaitomybės duomenims. Pradėsime nuo svarbiausios finansinės ataskaitos – balanso.
Balanse parodomas visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai, buvę paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną. Dažniausiai ataskaitinis laikotarpis (finansiniai metai) sutampa su kalendoriniais metais, tačiau gali būti ir kitaip. Bet kokiu atveju, ataskaitinis laikotarpis nurodomas kiekvienos ataskaitos viršuje. Toliau aptarsime svarbiausius balanso straipsnius bei juose pateikiamų rodiklių formavimo principus ir alternatyvius metodus.
Ilgalaikis turtas
Nematerialusis turtas. Tai nepiniginis, neturintis materialios formos ir ilgiau nei vienerius finansinius metus įmonei tiesioginę ir netiesioginę ekonominę naudą teikiantis turtas (įvairios įmonės teisės ir privilegijos). Paprastai, nematerialiojo turto straipsnyje rodomos kompiuterinės programos, įvairios licencijos, patentai ir kitos įmonės įsigytos teisės, kuriomis naudojantis ilgiau nei vienerius metus tikimasi uždirbti pajamų ar sumažinti patiriamas sąnaudas. Nematerialusis turtas, kuris bus sunaudotas per vienerius metus (pavyzdžiui, metus galiojančios antivirusinių programų licencijos), iš karto nurašomas į ataskaitinio laikotarpio sąnaudas.
Galiojantys finansinės apskaitos reglamentai tik išimtiniais atvejais leidžia pripažinti pačios įmonės susikurtą nematerialųjį turtą. Tuo siekiama apriboti galimybę dirbtinai didinti turto vertę ir gerinti veiklos rezultatus, dalį įmonės patiriamų sąnaudų priskiriant turtui. Taigi nematerialiuoju turtu dažniausiai laikomos tik iš trečiųjų asmenų įsigytos teisės.
Ypatinga nematerialiojo turto rūšis – prestižas. Jis susidaro tuomet, kai prisijungiama kita įmonė ar jos dalis. Tuomet už kitą įmonę sumokėtoji suma lyginama su įsigytojo jos turto (atėmus jos nepadengtus įsipareigojimus) verte. Jeigu sumokėta daugiau nei realiai vertas kitos įmonės turtas, skirtumas pripažįstamas prestižu ir parodomas nematerialiojo turto sudėtyje. Nematerialiojo turto straipsniuose rodomi ir išankstiniai apmokėjimai už nematerialiojo turto įsigijimą.
Balanse nematerialusis turtas parodomas likutine verte – iš jo įsigijimo savikainos atėmus apskaičiuotą amortizaciją. Turto likutinę vertę lemia ne tik jo įsigijimo savikaina, bet ir taikoma amortizacijos norma. Todėl net ir analogiškas, už tą pačią kainą įsigytas turtas, skirtingose įmonėse gali turėti skirtingą likutinę vertę.
Ilgalaikis materialusis turtas. Tai materialų pavidalą turintis turtas, kurį planuojama naudoti įmonės veikloje gaminant produkciją, teikiant paslaugas ar įmonės administravimo reikmėms ilgiau nei vienerius metus. Vienas iš ilgalaikio materialiojo turto pripažinimo kriterijų – minimali vertė. Turto objektai, kurių įsigijimo savikaina mažesnė nei įmonės nusistatyta minimali vertė, rodomi ne ilgalaikio, bet trumpalaikio turto straipsniuose. Todėl daugelis biuro technikos vienetų, kai kurie baldai ir kiti pigesni daiktai, nepaisant to, kad faktiškai yra naudojami ne vienerius metus, priskiriami trumpalaikiam turtui. Ilgalaikio materialiojo turto minimali vertė turi būti nurodyta finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte. Todėl prieš analizuojant turto straipsnius balanse, svarbu žinoti įmonės pasirinktą minimalią ilgalaikio turto vertę. Skirtingoms turto grupėms gali būti nustatytos skirtingos minimalios vertės.
Pažymėtina, kad balanse rodomas ne tik įmonės nuosavas, bet ir lizingo ar patikėjimo teise valdomas turtas. Išankstiniai apmokėjimai už ateityje įsigysimą ilgalaikį materialųjį turtą taip pat rodomi ilgalaikio materialiojo turto straipsniuose.
Ilgalaikio materialiojo turto apskaitoje gali būti taikomi du alternatyvūs apskaitos metodai – įsigijimo savikainos ir perkainotos vertės. Turto apskaitoje taikomas metodas turi būti nurodytas finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte. Ilgalaikį materialųjį turtą apskaitant įsigijimo savikainos būdu, toks turtas įkainojamas jo įsigijimo metu buvusia kaina ir vėliau negali būti perkainotas didinant jo vertę, nepriklausomai nuo jo rinkos kainos kilimo. Jį galima tiktai nukainoti, jeigu reali turto vertė nukrenta žemiau užregistruotosios apskaitoje. Todėl jeigu įsigijimo savikainos būdas pasirenkamas turtui, kurio rinkos vertė dažniausiai kyla (pavyzdžiui, nekilnojamajam turtui), balanse pateikta tokio turto vertė dažnai visiškai neatitinka jo realios vertės atskaitomybės sudarymo dieną.
Turtas, apskaitomas perkainota verte, įmonės nusistatytu periodiškumu (ne rečiau kaip kas 5 metai) turi būti perkainojamas – iš naujo įvertinamos jo realia verte. Todėl balanse pateikta tokio turto vertė dažniausiai būna labai artima tuo metu rinkoje susiformavusiai analogiško turto kainai.
Visas ilgalaikis materialusis turtas balanse parodomas likutine verte – iš įsigijimo savikainos (arba perkainotos vertės) atėmus sukauptą jo nusidėvėjimą. Nusidėvėjimo normatyvus kiekviena įmonė pasirenka pati, atsižvelgdama į numatomą turto naudojimo trukmę ir intensyvumą. Taip pat nusidėvėjimo dydis priklauso nuo taikomo nusidėvėjimo apskaičiavimo metodo. Todėl balanse pateikiama analogiško turto likutinė vertė skirtingose įmonėse gali labai skirtis. Analizuojant skirtingų įmonių balanse pateiktą ilgalaikį materialųjį turtą, pravartu žinoti ne tik jo pripažinimui taikomą minimalią vertę, bet ir pasirinktus nusidėvėjimo metodus ir normatyvus.
Turtas, įsigytas perparduoti, nepaisant to, kad jo galimas naudingo eksploatavimo laikotarpis ilgesnis nei vieneri finansiniai metai, laikomas atsargomis ir parodomas trumpalaikio turto sudėtyje kaip atsargos.
Balanse turtas grupuojamas pagal jo rūšis. Todėl tos pačios rūšies turtas pateikiamas viename straipsnyje, nesvarbu, ar jis naudojamas įmonės veikloje, ar laikinai nenaudojamas, išnuomotas, nuosavas ar valdomas patikėjimo teise arba lizingo sutarties pagrindu. Kriterijus, pagal kuriuos konkretūs objektai priskiriami atskiroms turto rūšims, kiekviena įmonė nusistato pati. Balanse išskiriamos tokios pagrindinės turto grupės:
– žemė (parodomi visi įmonės turimi žemės sklypai, išskyrus tuos, kurie priskirti investiciniam turtui. Jeigu žemė įsigyjama kartu su pastatais, statiniais, balanse šie turo objektai rodomi atskirai),
– pastatai ir statiniai (šiame straipsnyje rodomi visi įmonės turimi gamybinės, prekybinės arba administracinės paskirties pastatai ir statiniai. Be to, dažniausiai į pastatų vertę įskaičiuojama ir juose sumontuotos įvairios įrangos vertė (pavyzdžiui, pastatų vėdinimo įrangos, vandentiekio, vidaus kanalizacijos sistemų, elektros instaliacijos, kompiuterinių tinklų vertė),
– mašinos ir įrengimai (dažniausiai šiame straipsnyje rodomos įmonės tipinei veiklai vykdyti naudojamos mašinos ir įrengimai),
– kita įranga, prietaisai, įrankiai (kadangi šis balanso straipsnis labai panašus į anksčiau minėtą, kiekviena įmonė turėtų apsispręsti, kokį turtą kuriame straipsnyje rodys. Paprastai mašinoms ir įrengimams priskiriamas toks ilgalaikis turtas, kuris tiesiogiai naudojamas prekėms gaminti ar paslaugoms teikti. Pavyzdžiui, įvairios staklės, katilinės įranga, varikliai, siurbliai, kiti agregatai),
– transporto priemonės (pateikiami duomenys apie įmonės turimas transporto priemones. Šiame straipsnyje taip pat pateikiama ir transporto priemonėse sumontuotos įrangos vertė (pavyzdžiui, kėlimo, šaldymo ir kita įranga, jeigu ji nėra apskaitoma kaip atskiri turto objektai),
– kita įranga, prietaisai, įrankiai (paprastai priskiriamas tiesiogiai įmonės veikloje nenaudojamas turtas. Dažniausiai tai būna kompiuteriai, baldai, kita buitinė technika, įvairūs ūkio reikmenys),
– nebaigta statyba (čia pateikiamos visos įmonės išlaidos, padarytos kuriant ilgalaikį turtą (jo kūrimo metu). Tai gali būti ne tik pastatų ar statinių statybos išlaidos, bet ir įvairios įrangos gaminimo ar montavimo išlaidos. Tokios išlaidos šiame straipsnyje parodomos iki statybos darbų pabaigos. Pastatai ar kiti objektai, kuriuos įmonė stato pardavimui, rodomi trumpalaikio turto sudėtyje),
– investicinis turtas (išskirtinė turto kategorija, kuriai priskiriama žemė ir pastatai, kuriuos įmonė laiko tikėdamasi uždirbti iš jų numatomo kainos kilimo arba nuomos. Atkreiptinas dėmesys, kad investiciniais tikslais įsigyti kitokio turto objektai, pavyzdžiui, meno kūriniai, brangieji metalai, vertybiniai popieriai ar kitas finansinis turtas, šiame ilgalaikio turto straipsnyje nerodomi. Šiam turtui taip pat nepriskiriamas nekilnojamasis turtas, kurį įmonė naudoja produkcijai gaminti ar paslaugoms teikti arba administraciniais tikslais. Investicinio turto kategorijos išskyrimas svarbus siekiant parodyti, kad ne visas įmonės turimas nuosavas turtas reikalingas jos tipinei veiklai vykdyti),
– kitas materialusis turtas (čia parodomas visas ilgalaikis materialusis turtas, kuris nebuvo pateiktas kituose ilgalaikio materialiojo turto straipsniuose).
Finansinis turtas. Ilgalaikiam finansiniam turtui priskiriami kitų įmonių nuosavybės ir piniginiai (skolos) vertybiniai popieriai, kurių įmonė nesirengia perleisti per sekančius metus. Čia taip pat parodomos vėliau nei po metų apmokėtinos pirkėjų skolos ir suteiktos ilgalaikės paskolos ar indėliai. Finansinis turtas balanse grupuojamas pagal jo rūšį. Konkrečių objektų priskyrimą atskiriems straipsniams nustato pati įmonė. Pagal VAS reikalavimus būtina atskirai parodyti investicijas į dukterines ir asocijuotas įmones bei tokių įmonių skolas. Paprastai dukterinėmis įmonėmis laikomos tos, kurių valdoma daugiau negu pusė akcijų. Toks akcijų paketas užtikrina kitos įmonės kontrolę. Galimi ir kiti požymiai, leidžiantys teigti, kad kita įmonė yra kontroliuojama. Tuomet jos turimos akcijos parodomos kaip investicija į dukterinę įmonę. Dukterinių įmonių turinčios patronuojančios įmonės, be savo individualios finansinės atskaitomybės, privalo parengti ir įmonių grupės konsoliduotą finansinę atskaitomybę. Asocijuotomis įmonėmis laikomos tos, kurių turima daugiau nei 20 proc., tačiau mažiau negu pusė akcijų.
Investicijos į asocijuotas ir dukterines įmones nekonsoliduotame balanse parodomos taikant nuosavybės metodą. Šio metodo esmė – pradinė investicijų vertė kiekvienų metų pabaigoje koreguojama atsižvelgiant į investuotojui tenkančio dukterinės ar asocijuotos įmonės per metus uždirbto grynojo pelno (nuostolio) dalį, kuri proporcinga turimų akcijų skaičiui. Tokiu būdu balanse pateikta investicijų vertė realiau atspindi tikrąją jų vertę. Tam tikrais atvejais, tokių investicijų apskaitai gali būti netaikomas nuosavybės metodas. Tuomet investicijos apskaitomos jų įsigijimo savikaina. Todėl vertinant šį balanso straipsnį, svarbu žinoti jo apskaitos metodą, kuris turi būti nurodytas aiškinamajame rašte.
Investicijos į kitas įmones apskaitomos įsigijimo savikaina, išskyrus tuos atvejus, kai tokiomis akcijomis prekiaujama vertybinių popierių biržoje. Pastarosios vertinamos jų rinkos verte (tikrąja verte).
Ilgalaikės skolos balanse turėtų būti pateikiamos iš jų vertės atėmus abejotinų skolų sumą. Abejotinomis skolomis vadinama ta skolų dalis, kurios nesitikima atgauti. Kiekviena įmonė pati nusprendžia, kokias skolas ir kada reikia nurašyti kaip neatgautinas. Iki numatomo ilgalaikės skolos grąžinimo likus metams, ji perkeliama iš ilgalaikių skolų į trumpalaikes.
Kitas ilgalaikis turtas. Šiame balanso straipsnyje pateikiami tie turto objektai, kurie nebuvo atspindėti kituose turto straipsniuose.
Trumpalaikis turtas
Trumpalaikiam turtui priskiriamas materialusis ir finansinis turtas, kurį įmonės savo veikloje numato sunaudoti arba parduoti per vienerius metus. Trumpalaikiam turtui priskiriamas ir materialusis turtas, kuris gali būti naudojamas ilgiau nei vienerius metus (pavyzdžiui, įvairios biuro technikos priemonės), tačiau jo įsigijimo savikaina mažesnė už įmonės nusistatytąją minimalią ilgalaikiam materialiajam turtui priskirtinų objektų vertės ribą.
Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys apima įmonės turimas nusipirktas ar pasigamintas visų rūšių gamybines ir prekybines atsargas, kurias numatoma sunaudoti ar parduoti per vienerius metus. Ši balanso grupė apima išankstinius apmokėjimus tiekėjams už trumpalaikį turtą. Kriterijus, pagal kuriuos atsargos grupuojamos į smulkesnius straipsnius, kiekviena įmonė nusistato pati.
Visos atsargos finansinėje atskaitomybėje įkainojamos faktine įsigijimo (pasigaminimo) savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri yra mažesnė. Tai reiškia, kad jeigu kažkokių atsargų reali vertė nukrenta žemiau jų įsigijimo savikainos, tokias atsargas reikia nukainoti iki jų galimos pardavimo kainos. Kartais įmonės netaiko šios privalomos procedūros. Todėl analizuojant atsargų straipsnius svarbu žinoti, ar atsargos įmonėje nukainojamos sumažėjus jų realiai vertei. Šis faktas turėtų būti nurodytas aiškinamajame rašte.
Per vienerius metus gautinos sumos apima visus kitų įmonių ir asmenų (trečiųjų asmenų) įsiskolinimus įmonei, neatsižvelgiant į įsiskolinimo pobūdį ir šaltinius, kurie turi būti padengti per vienerius metus. Šioje grupėje taip pat rodoma ilgalaikių skolų įmonei dalis, kuri turi būti padengta per sekančius finansinius metus. Visos gautinos sumos balanse turėtų būti rodomos atgautina skolų verte. Tai yra, atėmus tas skolas, kurių dėl skolininkų nemokumo ar kitų priežasčių nesitikima atgauti. Pastaroji procedūra, motyvuojant įmonės taikomais ypač griežtais neatgautinų skolų nustatymo kriterijais, kartais neatliekama. Todėl realiai atgautinų skolų vertė gali būti mažesnė už balanse įrašytąją. Deja, nėra būdų, leidžiančių įsitikinti balanse pateiktų skolų realumu.
Pagrindiniai per vienerius metus gautinų sumų straipsniai: pirkėjų įsiskolinimas (skolos, atsirandančios pardavus prekes ar suteikus paslaugas), dukterinių ir asocijuotų įmonių skolos (visos dukterinių ir asocijuotų įmonių trumpalaikės skolos, neatsižvelgiant į skolų susidarymo priežastis), kitos gautinos sumos (dažniausiai įvairios su įmonės tipine veikla nesusijusios skolos, mokesčių avansai ir permokos, trumpalaikės paskolos, darbo užmokesčio avansai, suteiktos piniginės garantijos ir kt.).
Kitas trumpalaikis turtas apima įmonės trumpalaikį finansinį turtą: perparduoti nupirktus kitų įmonių vertybinius popierius, terminuotus indėlius bankuose bei kitose kredito įstaigose ir kitą turtą, neįtrauktą į kitus trumpalaikio turto straipsnius.
Pinigai ir pinigų ekvivalentai. Šis balanso straipsnis apima įmonės kasoje ir bankuose esančių pinigų (nacionaline ir užsienio valiuta) sumas. Taip pat pinigų ekvivalentus – likvidžius vertybinius popierius ar kitas materialines vertybes, kurios gali būti lengvai iškeistos į pinigus. Dažniausiai pinigų ekvivalentams priskiriami įvairūs čekiai. Įmonė gali nuspręsti pinigų ekvivalentus rodyti ne šiame, bet kito trumpalaikio turto straipsnyje.
Nuosavas kapitalas
Šiame skyriuje parodoma, kokia įmonės disponuojamo turto dalis, padengus visus įsipareigojimus, tenka jos savininkams (akcininkams ar valstybei). Nuosavas kapitalas apima įstatinį kapitalą, akcijų priedus, rezervus ir nepaskirstytąjį ataskaitinių finansinių metų ir ankstesnių laikotarpių pelną.
Kapitalas. Ši balanso grupė apima įmonės savininkų (akcininkų) pasirašytojo įstatinio kapitalo ir akcijų priedų sumą, sumažintą neapmokėtąja kapitalo dalimi ir įmonės supirktomis savomis akcijomis. Pagrindiniai kapitalo straipsniai: įstatinis (pasirašytasis) kapitalas (įmonės įstatuose nurodytas įstatinio kapitalo dydis nepriklausomai nuo jo apmokėjimo), pasirašytasis neapmokėtas kapitalas (įmonės akcininkų pasirašyto, bet dar neįmokėto kapitalo dalis, kuri pagal akcijų pasirašymo sutartį bus apmokėta vėliau. Šiame straipsnyje įrašyta suma mažina įstatinį kapitalą), akcijų priedai (akcijų nominalios vertės ir jų emisijos kainos skirtumas), savos akcijos (įmonės išleistos ir jos pačios supirktos akcijos. Jos įvertinamos pirkimo kaina, o šio straipsnio vertė mažina įmonės kapitalą).
Perkainojimo rezervas (rezultatai) suformuojamas, kai įmonėje perkainojamas ilgalaikis materialusis turtas. Pažymėtina, kad galima perkainoti tik tą ilgalaikį materialųjį turtą, kurio apskaitoje taikomas perkainotos vertės metodas. Perkainojimo rezervas mažinamas perkainotą turtą nudėvint, jį nurašant. Todėl šio straipsnio vertė nuolat turėtų mažėti. Pažymėtina, kad ankstesnėje Akcinių bendrovių įstatymo redakcijoje nebuvo reikalavimo rezervą mažinti mažėjant perkainoto turto vertei. Todėl anksčiau suformuoti rezervai gali būti rodomi pradine verte nepaisant to, kad atitinkami turto objektai jau visiškai nudėvėti.
Rezervai apima ir įstatymuose nustatytus, ir pačios įmonės savininkų nuožiūra sudarytus rezervus. Rezervas yra laikinas įmonės per ataskaitinius ir ankstesnius metus uždirbto grynojo pelno panaudojimo apribojimas, siekiant įmonės savininkų numatytų tikslų. Paprastai rezervai sudaromi siekiant parodyti savininkų ketinimus dividendų forma neišsidalyti nepaskirstytojo pelno, o jį reinvestuoti į įmonės veiklą.
Nepaskirstytasis pelnas (nuostoliai) apima ankstesniais ir ataskaitiniais finansiniais metais uždirbtą ir dar nepaskirstytą pelną arba per tuos laikotarpius patirtus ir dar nepadengtus nuostolius.
Nepaskirstytojo pelno (nuostolių) dydžiui tiesioginę įtaką daro ne tik pelno paskirstymas, bet ir kai kurios ūkinės operacijos: savų akcijų pardavimo, kai jos parduodamos už kitą kainą negu buvo supirktos, registruojant esminių klaidų taisymo ar apskaitos politikos keitimo rezultatus. Nudėvint, perleidžiant perkainotą turtą, atitinkama perkainojimo rezervo dalis taip pat priskiriama nepaskirstytajam pelnui. Visi nepaskirstytojo pelno pasikeitimai parodomi nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje, todėl daugiau informacijos apie šiuos straipsnius reikėtų ieškoti būtent toje ataskaitoje.
Dotacijos ir subsidijos
Ši balanso grupė apima įmonės konkrečiai veiklai gautą finansinę ir materialinę negrąžinamą paramą iš valstybės ir savivaldybės institucijų, tarptautinių organizacijų ir fondų bei kitų trečiųjų asmenų. Balanse parodoma nepanaudota dotacijų dalis. Todėl dažniausiai čia atspindimos ilgalaikio turto forma gautos ar ilgalaikiam turtui įsigyti skirtos dotacijos. Šių dotacijų panaudojimas siejamas ne su turto įsigijimu, bet su tokio turto nudėvėjimu. Dotacijos, skirtos negautoms pajamoms arba patirtoms sąnaudoms kompensuoti, balanse iš viso neparodomos. Jos iš karto pripažįstamos ataskaitinio laikotarpio pajamomis arba jomis sumažinamos atitinkamos sąnaudos (atsižvelgiant į dotacijų paskirtį).
Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai
Šiai balanso grupei priskiriami visi įmonės įprastinės ir neįprastinės veiklos metu atsiradę ilgalaikiai ir trumpalaikiai įsipareigojimai įmonės darbuotojams, kitoms įmonėms, valdžios institucijoms ir visiems kitiems tretiesiems asmenims.
Po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai apima visus įmonės įsiskolinimus ir įsipareigojimus (neatsižvelgiant į jų pobūdį ir šaltinius) prekybos partneriams, kredito institucijoms, valdžios organams ir visiems kitiems tretiesiems asmenims, jeigu tik šie įsiskolinimai turi būti sumokėti, o įsipareigojimai įvykdyti vėliau nei per vienerius metus. Iki numatyto atsiskaitymo termino likus metams, skola iš ilgalaikių įsipareigojimų grupės perkeliama į trumpalaikius – Ilgalaikių skolų einamųjų metų dalis straipsnį.
Ilgalaikiai įsipareigojimai detalizuojami į finansines skolas (skolos, susijusios su įmonės vykdoma finansine veikla. Dažniausiai tai skolos kredito institucijoms, lizingo bendrovėms), skolas tiekėjams (įsipareigojimai, atsiradę skolon perkant prekes, žaliavas ir paslaugas), gautus išankstinius apmokėjimus (įvairūs gauti išankstiniai mokėjimai už ateityje (vėliau kaip po vienerių metų) pateiktinas prekes, produkciją ar paslaugas).
Dar viena išskirtinė įsipareigojimų rūšis atidėjiniai. Jie ypatingi tuo, kad jų galutinės sumos ar įvykdymo laiko negalima tiksliai nustatyti, tačiau galima patikimai įvertinti (nuspėti). Todėl tais atvejais, kai vykdant veiklą prisiimami kokie nors įsipareigojimai, kurių įvykdymui reikalingų išteklių suma dar tiksliai nežinoma, šie įsipareigojimai rodomi atskirai nuo įprastinių (kaip atidėjiniai). Tuo siekiama parodyti, kad šiame straipsnyje įrašytoji suma nėra visiškai tiksli. Atidėjinių sudarymas (ir atitinkamų sąnaudų išankstinis pripažinimas) padeda tiksliau įvertinti ataskaitinio laikotarpio įmonės veiklos rezultatą.
Jeigu įmonė prisiima įsipareigojimą, kurio negali patikimai įvertinti arba kurio įmonei gali nereikėti vykdyti, toks įsipareigojimas vadinamas neapibrėžtuoju ir rodomas tik atskaitomybės aiškinamajame rašte. Pavyzdžiui, įmonė garantuoja už kitą įmonę. Atidėjiniai, kaip ir kiti įsipareigojimai, grupuojami į ilgalaikius ir trumpalaikius. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – tai įmonės įsiskolinimai ir įsipareigojimai, kurie turi būti įvykdyti ne vėliau kaip per vienerius metus.
Trumpalaikiai įsipareigojimai, kaip ir ilgalaikiai, grupuojami pagal rūšis: finansinės skolos, skolos tiekėjams, gauti išankstiniai apmokėjimai, su darbo santykiais susiję įsipareigojimai, trumpalaikiai atidėjiniai ir kt.
-------------------------------------------------------------------------------
Žurnalas "Vadovas ir pasaulis", 2008 m. Nr. 1
Gintautas DEVEIKIS
Auditorius
