2008-12-03 16:12:52
Šeimos santykių studijų pagrindu paimtas trečiasis iš eilės (1588m.)Lietuvos Statutas. Taip pasielgta todėl, kad rašytinė teisė nuo pirmųjų teisės aktų iki 1529m. kūrėsi fragmentiškai. Pirmasis Lietuvos Statutas atsirado ant šios teisės pamato. Nemažai šio Statuto teisinių institutų buvo tik užuomazgos ar kaitos stadijoje, arba neišsamiai užfiksuoti raštijoje, nors faktiškai kaip paprotinė norma ir galėjo gyvuoti. Taip manyti leidžia gana greita teisinių institutų plėtros fiksacija per gana trumpą laiką iki Antrojo (1566m.) Lietuvos Statuto. Teigti, kad tai buvo vien kodifikuotų kūrybos rezultatas, nėra pagrindo, nes teisė yra tiesiogiai susieta su visuomenės socialine, ekonomine bei kultūros raida valstybėje. Taigi Pirmasis Lietuvos Statutas išsamiai neatspindi faktinės šeimos teisinės padėties. Be to, paėmęs tyrinėjimų pagrindu šį Statutą, būtume priversti chronologine tvarka sekti, kaip rašytinėje teisėje kūrėsi atskiri šeimos teisės institutai, ir kartotis kiekvienai naujovei pasirodžius.
Trečiajame Lietuvos Statute juntamas teisės normų, reguliuojančių šeimos santykius, nors ir neišskirtų į atskirą dalį, tarpusavio ryšys, akivaizdus jų užbaigtumas.
Lietuvos statutuose šeimos teisė, kaip ir kitos teisės normos, reguliavusios kitus santykius, nesudaro atskiro skyriaus, nes teisės aktas pagal to meto valstybės valdžios sampratą ėjo iš valdovo valios ir malonės, o ne kaip žmonių interesų išraiška. Tačiau tai nereiškė, kad tuose valdovo valios pareiškimuose teisės normos buvo išdėstytos chaotiškai.
Norint atskleisti teisinius to meto šeimos santykius, būtina paliesti ir kitas teisės normas. Ypatingas dėmesys skirtinas kai kurioms baudžiamosios teisės normoms, ypač toms, kurias pažeisti galėjo tik asmenys, įgyjantys santuokinius ryšius.
Santuokos sudarymo sąlygų nesilaikymą Lietuvos statutai sieja su labai svarbiomis teisinėmis pasekmėmis. Tai luominių teisių netekimo ir net mirties bausmės grėsmė, grasinimas įstatymo uždraustoje santuokoje gimusius vaikus pripažinti neteisėtais. Ypatingą reikšmę Lietuvos statutuose įgauna turtinio pobūdžio sankcijos, kuriomis siekiama priversti susituokiančius sudarinėti materialinius požiūriu naudingas santuokas.
Statutuose nerandame nuorodų apie besąlygišką tėvų arba globėjų valią, primetamą moteriai, neužtinkame ir tautinio lygiateisiškumo požymių, pastebima didesnė religinė tolerancija. Tiesa, žiūrint iš dabarties pozicijų, Trečiasis Lietuvos Statutas numato ir nelabai pateisinamų santuokai trukdančių kliūčių, kaip, pavyzdžiui svainystės ar tolimesnių laipsnių giminystės santykių apribojimai. Tokių normų atsiradimas sietinas su bažnyčios vaidmens valstybiniame gyvenime stiprėjimu ir kanonų teisės normų perėmimu.
Santuokinis amžius
Amžius visuomenės teisiniuose santykiuose buvo vienas iš esminių požymių, lėmusių asmens teisės ir pareigas. Tačiau santuokiniuose santykiuose amžius buvo glaudžiai susietas ir su asmens lytimi bei skirtingomis lyčių funkcijomis. Moteris ano meto visuomenėje nebuvo lygiateisė su vyru. Jos vaidmuo dažniausiai buvo apribotos siaura ūkine veikla ir giminės pratesimu gimdant vaikus. Toks požiūris į moterį lėmė tai, kad santuokinis vyro ir moters amžius buvo nustatytas, vadovaujantis skirtingais kriterijais.
Nustatant santuokinį amžių moteriai buvo atsižvelgiama į galimybę atlikti motinystės funkciją. Taigi čia svarbus, ano meto supratimu, buvo fizinis bei lytinis subrendimas, t.y. gebėjimas pratęsti giminę. Toks amžius buvo laikomas moters pilnametystės amžius.
Trečiajame Lietuvos Statute moters santuokinis amžius, kaip ir kituose ano meto valstybių įstatymuose, dėl kanonų teisės įtakos buvo nustatytas trylika metų. Šis amžius buvo laikomas ir pilnametystės amžiumi. Pirmasis ir Antrasis Lietuvos Statutas moters santuokinį amžių, galima manyti, jog dėl paprotinės teisės įtakos, buvo nustatę 15m.
Faktinis vyro ir moters sugyvenimas tebeskelbiamas esąs už įstatymo ribų, t.y. netoleruotinas. Su juo buvo kovojama keliais būdais. Pirma, jei kildavo turtiniai ginčai tarp asmenų, gyvenusių ne bažnytinėje santuokoje, buvo laikoma, kad santuoka neįvykusi. Antra, atsakomybės našta perkeliama vaikams, gimusiems tokioje santuokoje – jie laikyti neteisėtais. Trečia – tokių faktinių santuokų pakartojimas nebuvo laikomas daugpatyste. Jeigu nekildavo konflikto tarp sutuoktinių, nebuvo kreipiama domės, kad susituokę bažnyčioje turėjo ir kitą – faktinį sugyventinį ar sugyventinę. Tiktai žinomi sugulovai, mirus teisėtam vyrui ar žmonai, negalėjo būti sutuokti bažnyčioje. Įstatymas visu rūstumu atsigręždavo tik į tą, kuris, galiojant vienai bažnytinei santuokai, sudarydavo kitą bažnytinę santuoką. Lietuvos Statute buvo pasisakoma už bažnytinę santuokos formą ir bažnyčios įteisintą šeimą. Be to, iniciatyvos teisė sudaryti ir nutraukti santuoką priklausė be išimties vyrams. Todėl neatsitiktinai Lietuvos statutuose nėra normų, baudžiančių moteris už bigamiją. Ištekėjusi moteris, kilus konfliktui, atsakydavo tik už neištikimybę savo vyrui, o vedęs vyras privalėjo atsakyti ir už savo teisėtos šeimos, ir už kitos šeimos griovimą, ir už bažnytinę santuoką su kita moterimi.
Be to, žmona už neištikimybę baudžiamąja tvarka atsakydavo tik tada, kai to reikalaudavo jos vyras. Šiaip pagal Lietuvos Statutą didesnė atsakomybė už santuokinę neištikimybę ir bigamiją buvo uždėta vyrui, nepriklausomai nuo to, ar tai lietė savą, ar svetimą šeimą.
Susituokiančiųjų valia sudaryti santuoką
Sulaukusio amžiaus, leidžiančio tuoktis, ir psichiškai sveiko vyro valia sudaryti santuoką nebuvo varžoma. Kitokia buvo moters padėtis. Ar papročių bei paprotinės teisės laikotarpiais buvo atsižvelgiama į jos valią, tikslių žinių neturime. Tačiau einant amžiams moters valia įgavo vis didesnę reikšmę ir jau XVI a. Lietuvos teisėje ji buvo viena iš būtinų sąlygų santuokai sudaryti, nors, tiesa, dar buvo gana stipriai apribota galimų artimųjų ekonominių sankcijų, jeigu tai neatitiko jų interesų.
Priverstinė merginos arba našlės santuoka jas pagrobiant Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose iš esmės yra traktuojama kaip smurtas prieš asmens laisvę, o ne prieš šeimos interesus. Tokie veiksmai vertinti kaip nusikaltimas, ir nusikaltėliui grėsė mirties bausmė. Moters grobimo santuokai, kaip nusikaltimo, sudėčiai buvo būtini du esminiai elementai – priešinga nukentėjusiosios valia ir santuokos su nukentėjusiąja sudarymas. Nesant kurio nors iš šių elementų, smurtininko veiksmai nebuvo laikomi tos rūšies nusikaltimu. Santuokai sudaryti turėjo reikšmės ir tėvų arba globėjų valia. Tačiau grobimo ir prievartinės santuokos sudarymo atveju jų priešinga valia nebuvo esminis elementas.
Paaiškėjus, kad grobtinė santuoka sudaryta tik prieš tėvų arba globėjų valią, tėvai pagrobtajai galėjo taikyti tik turtines sankcijas. Grobikas atsakydavo savo turtu civiline tvarka buvusiems globėjams tik tuo atveju, jeigu pagrobtoji mergina ką nors pasiimdavo iš savo namų. Santuoka tokiais atvejai buvo laikoma neteisėta.
Artimųjų teisė prieštarauti santuokai
Moters asmeninė laisvė sudaryti santuoką taip pat formaliai nebuvo suvaržyta. Pilnametė, t.y. sulaukusi 13 metų galėjo tekėti bet kada ir už bet ko. Tačiau jos veiksmų laisvė buvo apribota globos jos turtui paskyrimu. Moteris, nesiskaitanti su turto globėjų valia, galėjo jį prarasti. Taigi turto globos institutas nulėmė ir santuokinio pasirinkimo laisvę. Pilnametės moters turto globa tęsdavosi iki jos santuokos ir galėjo atsinaujinti jai tapus našle. Tačiau našlės turto globa labiau panašėjo į rūpybą, nes artimųjų nuomonė turėjo daugiau patariamąjį, negu privalomą pobūdį. Teisinis globos institutas visuose trijuose Lietuvos statutuose buvo ganėtinai išplėstas ir detaliai reglamentuotas. Aptarsime tik tėvų ir globėjų teises pareikšti savo nusistatymą dėl merginų ir našlių turto, kai jos tekėdavo.
Tėvai, skirdami iš savo turto kraitį, lyg ir paskelbdavo, kad jie pasiruošę dukrą išleisti už vyro. Tačiau skirtas kraitis, esant gyviems tėvams, tol likdavo jų nuosavybėje ir valdyme, kol atsirasdavo, jų požiūriu, tinkamas dukrai jaunikis. Tiktai po santuokos akto kraitis pereidavo dukros nuosavybėn ir jos vyro valdymui. Tėvai, nepritarę santuokai, kraičio galėjo ir neduoti. Žinoma, tėvų prieštaravimas neatėmė teisės dukrai tekėti, tačiau tokios santuokos galėjo atsisakyti negavęs kraičio jaunikis. Be to, merginai ištekėjus prieš tėvų valią, jie galėjo ją nušalinti nuo kito ateityje galimo palikimo. Šitoks nušalinimas buvo tolygus dukros atskyrimas nuo giminės, o jo pasekmės vienodai galiojo galimų jos įpėdinių atžvilgiu, ypač tuo atveju, jeigu ji ištekėtų už žemesnio luomo vyro. Kita vertus, tėvams nebuvo atimta teisė keisti savo nusistatymą ne tik dukros, bet ir jos vaikų atžvilgiu.
Santuokinių asmeniniai santykiai
Pagal Lietuvos statutus, moteris yra vertinama tik pagal piniginę išraišką ir to pagarba anaiptol negalima vadinti. Ir štai dėl ko. Pagal vertę kitų moterų atžvilgiu, išimtine padėtimi naudojasi tik turinti sutuoktinį moteris. Nei netekėjusi, nei našlė šia išimtine padėtimi nesinaudojo. Vargu ar galima sutikti, kad mergina mažiau garbinga už tą, kuri ištekėjo, ir vargu ar galima teigti, kad moters garbė sumažėjo, jei ji neteko vyro ir tapo našle. Pagal Lietuvos statutų normų prasmę, moters vertės kriterijus yra jos buvimas santuokoje vyro sukurtoje šeimoje. Ji šeimoje turi aukščiausią įstatymo nustatytą atsipirkimo kainą, kurią privalo atlyginti ją sumušęs, sužeidęs ar nužudęs kaltininkas. Tai privačios šeimos nuostolis. Moters vertės kriterijumi negalima laikyti nei tai, kad ji motina, nes našlė taip pat gali būti motina, bet dėl to ji daugiau nevertinama, nei tai, kad ji yra ūkio šeimininkė, nes jos ūkinės veiklos teisės labai siaurintos. Antra vertus, vargu ar galima kalbėti apie pagarbą moteriai, jeigu ji, vos sulaukusi trylikos metų, išleidžiama už vyro. Čia kriterijumi santuokai sudaryti vėlgi laikoma kraštutinė fiziologinio gebėjimo gimdyti riba, ignoruojant bendrą (fizinį ir protinį) subrendimą bei galimą normalią moters ūkinę veiklą.
Neteisėti vaikai
Lietuvos statutų normų prasmė leidžia manyti, kad moterų atsakomybei dėl neteisėtų vaikų gimdymo esminės reikšmės turėjo ir jų pačių elgesys bendrosios moralės ir dorovės požiūriu. Moters pagrobimas ir santuoka su ja prieš jos valią, taip pat moters išžaginimas smurtininkui užtraukdavo mirties bausmę. Aiškinant išžaginimo aplinkybes, nemažos reikšmės turėjo moters nepriekaištingas elgesys ir jos reakcija šio smurto metu. Nukentėjusioji privalėjo gintis ir šauksmu kviestis pagalbos. Kita vertus, nukentėjusioji tiek grobtinėje santuokoje, tiek ir išžaginimo atveju galėjo išgelbėti smurtininką nuo bausmės, jeigu ji, aiškinantis smurto aplinkybes, neprieštarautų įvykusiai santuokai arba sutiktų tekėti už žagintojo. Gana gyvenimiška, kad, smurtininką pasmerkus mirti, nukentėjusioji nuo jo galėjo pagimdyti neteisėtą vaiką. Savaime suprantama, kad moteris, gelbėdavo savo garbę, visų susiklėsčiusių aplinkybių priversta galėjo rinktis santuoką su smurtininku.
Labiau nukentėdavo moteris, gyvenanti faktinėje santuokoje. Jos pagimdyti vaikai ne tik negalėjo naudotis nei tėvo, nei motinos padėtimi, bet, būdami visai nekalti, negalėjo naudotis įstatymų apsaugos priemonėmis, kurios buvo prieinamos ne tik privilegijuotajam luomui, bet ir žemesnių luomų žmonių vaikams.
LDK teisė labai griežtai vertino moters ištvirkavimą. Ištvirkusios moters situacija buvo labiau nepavydėtina, palyginti su sugyventinės padėtimi. Sugyventinės atsakomybės našta buvo perkeliama jos vaikams, o ištvirkusi moteris turėjo atsakyti ir asmeniškai. Tėvai tokios merginos galėjo išsižadėti, atimdami kraitį ir teisę į palikimą, o broliai arba kiti globėjai teisme galėjo reikalauti jai mirties bausmės. Tačiau Lietuvos statutuose įsakmiai buvo nurodyta, kad teismas išsiaiškintų, ar kartais artimųjų šitokio pobūdžio skundai neslepia noro užvaldyti teisiamajai priklausantį turtą.
Neginčijamų merginos ištvirkimo įrodymu buvo laikomas bandymas nuslėpti nėštumą, sunaikinant neteisėtai pradėtą vaisių. Už tokį abortą ne tik ji, bet ir jos padėjėjas turėjo būti baudžiami mirties bausme.
Išvados
Lietuvos statutai, kaip pagrindinė valstybės sistema, ilgai galiodami veikė ne tik teisinę mintį, visuomenės teisinę sąmonę, bet ir turėjo įtakos formuojantis lietuvių tautinei pasaulėžiūrai bei per visą okupacijos periodą puoselėjant idėjas atkurti savąjį valstybingumą.
