2008-09-15 10:28:52
Avansas pagal preliminariąją sutartį draudžiamas
2005 metai Lietuvos sutarčių teisei buvo svarbūs ir įdomūs tuo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netikėtai uždraudė avanso mokėjimą pagal preliminariąsias sutartis: viena iš esminių preliminariosios sutarties sąlygų yra ta, kad pagal preliminariąją sutartį nėra atliekami jokie piniginiai atsiskaitymai, mokėjimai. Tokia išvada darytina iš CK 6.165 straipsnio, kuriame nenumatyti jokie mokėjimai būsimosios – pagrindinės – sutarties sąskaita. Preliminarioji sutartis negali būti užtikrinta ir rankpinigiais (CK 6.98 straipsnis), nes ši sutartis yra organizacinė (parengiamoji). Tai – sutartis dėl sutarties sudarymo ateityje, pagal kurią mokėjimo pareiga neatsiranda (1) ; sutartis, šalių pavadinta preliminariąja, pagal kurią yra mokamas avansas (ar kitokie mokėjimai), negali būti laikoma preliminariąja sutartimi. Sutartis kvalifikuotina kaip atitinkanti būtinąsias pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas (įsipareigojimas parduoti daiktą LR CK 6.309 str. prasme) ir laikytina pagrindine sutartimi (2).
Remiantis šiais precedentais pagal preliminariąją sutartį negalimas ne tik avansas, bet ir apskritai jokie mokėjimai ir šis draudimas yra absoliutus (3). Pažymėtina, kad tokio draudimo nesilaikymas sukuria specifinius teisinius padarinius. Būtent tai, kad preliminariojoje sutartyje numatyti mokėjimai nėra pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia, yra įpareigojimas teismui perkvalifikuoti (4) sutartį iš pagrindinės į preliminariąją.
Pavyzdžiui, šalys sudarė sutartį, kurią pavadino preliminariąja sutartimi dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Joje numatė visas pagrindines sutarties sąlygas, įskaitant šios sutarties kainą. Pirkėjas šios preliminariosios sutarties pagrindu sumokėjo 10 proc. dydžio avansą, o pardavėjas įsipareigojo iki pagrindinės sutarties sudarymo pabaigti žemės sklypo detaliojo plano rengimo procedūrą ir užtikrinti, kad rengiamas detalusis planas atitiktų šioje sutartyje numatytas sąlygas. Preliminariojoje sutartyje šalys susitarė, kad pagrindinė sutartis turi būti sudaryta po 1 metų. Tarkime, pardavėjas savo įsipareigojimus įvykdė ir detaliojo plano rengimą pabaigė po 10 mėnesių nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Tačiau dėl pagrindinio sutarties dalyko – žemės rinkos kainos padidėjimo pardavėjas nebesuinteresuotas sudaryti pagrindinę sutartį, jam labiau apsimoka sutartį nutraukti ir sumokėti sutartyje numatytas netesybas. Tokiu atveju pirkėjas būtų priverstas ginti savo teises. Jei pirkėjas šioje situacijoje kreiptųsi į teismą prašydamas pripažinti, kad šalys iš tiesų sudarė ne preliminariąją, o pagrindinę sutartį, vadovaujantis aptartomis 2005 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtomis nutartimis (5), teismas turėtų tokią preliminariąją sutartį pripažinti pagrindine, o tai suteiktų teisę pirkėjui reikalauti nuosavybės teisės į sutarties dalyko – žemės sklypo pripažinimą.
Pažymėtina, kad aptartoje situacijoje ieškovas (pirkėjas) nepatirtų jokių neigiamų pasekmių, net jeigu sutartis būtų paprastos rašytinės formos. Reikalas tas, kad nors teismas pripažindamas sutartį pagrindine sutartimi privalo taikyti būtent šiai pagrindinei sutarčiai keliamus formos reikalavimus (vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.93 str. 3 dalimi notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu), tačiau avanso sumokėjimas išsprendžia ir šią problemą – tokiu atveju ieškovui (pirkėjui) būtų taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.93 str. 4 dalyje numatytos taisyklės, kadangi avanso sumokėjimas būtų laikytinas sandorio įvykdymu iš dalies (6).
Priežastys, verčiančios abejoti formuojama praktika
Nors tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika yra aiškinama siekiu apsaugoti silpnesnę šalį (7) - pirkėją nuo galimai nesąžiningų pardavėjo veiksmų sudarant galimybę pagal preliminarų sandorį reikalauti nuosavybės teisių pripažinimo į sutarties dalyką, iš tiesų taip sukuriamas paprastas ir efektyvus būdas apeiti Lietuvos teismų praktikoje visuotinai pripažįstamą sutarties laisvės principo išraišką (8), kad net ir teismo keliu draudžiama įpareigoti preliminariąją sutartį vykdyti natūra. Todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, draudžianti mokėjimus preliminariųjų sutarčių pagrindu, vertintina kritiškai dėl keturių priežasčių:
Pirma, avansas pagal preliminariąją sutartį yra reikalingas institutas. Doktrinos prasme avansas atlieka ne mokėjimo funkciją, o įrodomąją, tai yra, parodo šalies ketinimų tikrumą. Dėl šios priežasties Lietuvos teismų praktika iki pat 2005 m. visuotinai pripažino avanso numatymą preliminariosiose sutartyse. Be to, net ir 2000 metais, kai dėl pakankamai ginčytinų priežasčių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas uždraudė rankpinigių mokėjimą pagal preliminariąsias sutartis, jis aiškiai ir vienareikšmiškai pasisakė, kad avansas, skirtingai nuo rankpinigių, pagal preliminariąsias sutartis neabejotinai gali būti mokamas (9).
Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išdėstyti argumentai, kad pagal preliminariąją sutartį negali būti atliekami jokie piniginiai atskaitymai, mokėjimai, nes „LR CK 6.165 str. nenumato jokių būsimų mokėjimų būsimosios – pagrindinės sutarties sąskaita“ (10), visiškai neįtikina. Doktrinos prasme būtent tokių argumentų teismas turėtų labiausiai vengti, nes šis argumentas labiausiai nesuderinamas su sutarčių laisvės principu: „viskas, kas imperatyviai neuždrausta, šalims yra leidžiama“.
Trečia, argumentas, kad preliminarioji sutartis yra organizacinė-parengiamoji ir todėl pagal prigimtį jai nebūdingas avansas, nes tai sutartis dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje (11), , irgi neatrodo rimtai. Antai Rusijos teisės doktrinoje preliminarioji sutartis vienareikšmiškai pripažįstama organizacine parengiamąja sutartimi, tačiau Rusijos teisė preliminariųjų sutarčių pagrindu leidžia mokėti ne tik avansą, bet ir rankpinigius.
Ketvirta, teismų praktikos bandymas įtvirtinti taisyklę, draudžiančią numatyti avansą preliminariosiose sutartyse, yra akivaizdus dirbtinis siekis sukurti aiškų ir paprastą mechanizmą dėl preliminariųjų sutarčių perkvalifikavimo į pagrindinę sutartį. Ir šiame kontekste taisyklė dėl avanso uždraudimo ypač kvestionuotina. Reikalas tas, kad teisiškai kvalifikuoti sutartį teismas turi remdamasis ne vieninteliu kriterijumi, pavyzdžiui, avanso argumentu, o sistemiškai pritaikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6. 193 straipsnyje numatytas sutarčių aiškinimo taisykles (12). Tai yra sutartis turi būti kvalifikuojama atsižvelgiant į tai, kokie buvo tikrieji sutarties šalių ketinimai, dėl kokių sutarties sąlygų šalys susitarė sutarties sudarymo metu, taip pat ir į sutarties sudarymo dieną galiojančius imperatyvius teisės aktų reikalavimus.
Taigi konstatuotina, kad sutarties šalių preliminariu pavadintas sandoris, pagal kurį mokėtas kad ir 100 proc. sutarties kainos dydžio avansas, gali būti kvalifikuotas kaip preliminarioji sutartis. Ir atvirkščiai, šalių preliminariu pavadintas sandoris, pagal kurį iš viso avansas ir jokie kiti mokėjimai nėra mokėti, gali būti laikytinas pagrindine sutartimi. Preliminariųjų sutarčių kvalifikavimo problema nėra niekuo ypatinga ir neturi skirtis nuo nuomos teisinių santykių ar bet kokių kitų teisinių santykių kvalifikavimo problemų (13).
Teismo nuomonė keičiasi
Visgi panašu, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsitraukia nuo savo kategoriškos praktikos avanso atžvilgiu. Būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. P. v. G. J., V. J. ir T. J. Nr. 3K-3-124/2006, 42.4; 42.11.4 (S) konstatavo: preliminariosios sutarties negalima įvykdyti priverstinai, ji negali būti užtikrinama rankpinigiais (CK 6.98 straipsnio 2 dalis); tačiau preliminariosios sutarties prigimtis nepaneigia to, kad šalys joje gali nusistatyti tam tikrus kitus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, pavyzdžiui, netesybas, įkeitimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Ž. S. prieš H. Ch., bylos Nr. 3K-7-23/2000, kategorija 43)“.
Akivaizdžiai teigiama ir todėl sveikintina pacituoto precedento dalis, kuri, atrodo, išaiškina, kad avansas preliminariųjų sutarčių pagrindu nėra draudžiamas (14).
Tačiau nerimą kelia tai, kad ir šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas nutartį, konstatuoja, kad pagrindinis ir vienintelis preliminariosios ir pagrindinės sutarties atribojimo kriterijus yra avanso dydis (15). Akcentuotina, kad avanso dydžio taisyklė teisinga tik iš dalies, nes avanso dydis kvalifikuojant sutartį laikytinas tik vienu iš elementų, leidžiančių nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus.
Baigiant šį straipsnį norėtųsi tikėtis, kad ateityje teismų praktika, aiškindama mokėjimų pagal preliminariąsias sutartis prigimtį ir esmę, nenukryps nerimą keliančia linkme ir nauja taisyklė dėl avanso, kuri iš esmės nustatytų, kad jeigu avansas mažas (iki 20 proc. sutarties kainos dydžio), tai daugiau nesiaiškinant jokių kitų sutarties sudarymo aplinkybių, sutartis turi būti kvalifikuojama kaip preliminarioji ir, atvirkščiai, jeigu avansas didelis (didesnis nei 80 proc. sutarties kainos dydžio), tai lygiai taip pat daugiau nieko nesiaiškinant, sutartis turi būti kvalifikuojama kaip pagrindinė, nebus sukurta.
.............................................................................................................................................................
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Paulius Kučinskas v. Vida Basienė ir Vida Černauskytė, Nr. 3K-3-11/2005, kat. 42.4; 45.1.
2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Jolita Gubavičienė v. Semionas Krivoščenko Nr. 3K-3-225/2005, kat. 21.4.2.6; 45.1.
3. 2006 m. kovo 28 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bylos Nr. 33/03“ Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas įtvirtino teisminio precedento privalomumo taisyklę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas konstatavo: „Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant“.
4. Sutarties kvalifikavimas – tai sutarties aiškinimas, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas (su pakeitimais ir papildymais), Valstybės žinios, 2000, Nr. 74-2262, Valstybės žinios, 2000, Nr. 77 (atitaisymas), Valstybės žinios, 2000, Nr. 80 (atitaisymas), Valstybės žinios, 2000, Nr. 82 (atitaisymas)) 6.193 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Pažymėtina, kad sutarties aiškinimas – teisės klausimas, todėl sutartį teismas gali aiškinti ex oficio.
5. Cit op. 1, 2.
6. Pažymėtina, kad tokiais atvejais, kai sutartis nėra įforminta įstatymų nustatyta forma, teismai, įgyvendindami nukentėjusios šalies teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą, dažniausiai remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.309 str. 3 dalimi. Tačiau teismai neatsižvelgia į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.309 str. 3 dalis negali būti taikoma atskirai nuo šio straipsnio 1 dalies, taigi ši norma veikia tik tada, kai sutarties dalyko valdymas perduotas pirkėjui.
7. Pirkėjo, kaip silpnesnės šalies, statusas tampa akivaizdus, kai fizinis asmuo – pirkėjas sudaro sutartį su profesionaliu nekilnojamojo turto statytoju dėl statomo namo ar būsto įsigijimo. Būtent tokių sutarčių sudarymas tapo įprasta komercine praktika augant nekilnojamojo turto rinkai. Esant tokiai praktikai padaugėjo ginčų, kylančių iš sutarčių ir situacijų, kai teismas siekė apginti pirkėją nuo nesąžiningų pardavėjo veiksmų, kada pardavėjas suėjus pagrindinės sutarties sudarymo terminui, nurodytam preliminarioje sutartyje, pasiūlydavo pirkėjui arba susimokėti papildomai, nes padidėjo turto rinkos kaina, arba nutraukti sutartį.
8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. Pocius v. A. Radkevičienė Nr. 3K-3-797/2001, 32.4; 37.3 suformavo precedentą, kuris tiek įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, tiek teismų praktikos buvo vienareikšmiškai akceptuotas ir kuris išaiškino, kad preliminarioji sutartis nesuteikia teisės reikalauti sudaryti pagrindinę sutartį. Reikalavimas įpareigoti sudaryti pagrindinę sutartį preliminariosios sutarties pagrindu yra ydingas ir negalimas, nes prieštarauja vienam pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principui. Sutartis galima tik tada, kai sudaroma laisva valia. Sutartis, sudaryta prievarta, negalioja. Toks Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sutarties laisvės principo aiškinimas ir taikymas, atitinkantis Vakarų teisės tradicijas, neabejotinai teisingas, visgi atkreiptinas dėmesys, kad jis ne visiškai suderintas su Lietuvoje galiojančiomis imperatyviomis teisės normomis. Nors Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnis aiškinamas remiantis vakarietiška tradicija, pati norma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 str. 1 d.) atitinka Rusijos Federacijos civilinio kodekso 421 str. 1 dalį. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, kaip ir Rusijoje, įtvirtinta sutarties laisvės principo ribojimo draudimo išimtis: „draudžiama versti asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas“ (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 str. 2 d.). Tik Rusijoje nuosekliai taikoma įstatyme įtvirtinta išimtis iš sutarties laisvės principo ribojimo draudimo taisyklės, t. y. preliminarioji sutartis gali būti įgyvendinama natūra, todėl nukentėjusi šalis preliminariosios sutarties pagrindu gali reikalauti, kad būtų sudaryta pagrindinė sutartis. Tuo tarpu Lietuvoje teismų praktika, pasisakydama prieš preliminariųjų sutarčių įgyvendinimą natūra, iš tiesų nukrypsta nuo įstatyme įtvirtintų taisyklių.
9. Bylos, kuriose numatyta, kad avansas preliminariųjų sutarčių pagrindu yra teisėtas: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000 m. vasario 2 d. nutartis c. b. Ž. Stankevičius v. H. Chadakevičius Nr. 3K-7-23/2000, kat. 43; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. spalio 24 d. nutartis c. b. R. Trimailienė v. E. Borovskis Nr. 3K-3-998/2001, kat. 15.2.1.1., 32.1., 32.4., 37.3., 37.6, 115; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. vasario 5 d. nutartis c. b. B. Roščin v. V. Percovskis Nr. 3K-3-218/2003, kat. 32.4; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. spalio 8 d. nutartis c. b. AB „Ūkio bankas“ v. UAB „Baltijos Orfėjas“ Nr. 3K-3-966/2003, kat. 37.3; 37.6; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis c. b. R. Kijevičius v. UAB „Helenos kolekcija“ Nr. 3K-809/2003, kat. 32.4., 37.3., 31.6.1.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis c. b. M. Urbonas v. T.Urbonas Nr. 3K-3-626/2004, kat. 37.3. Pažymėtina, kad net ir 2005 m. dalyje bylų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas avanso teisėtumu pagal preliminariąsias sutartis nesuabejojo: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. vasario 28 d. nutartis c. b. UAB „Club Baltica“ v. UAB „Alkesta“ Nr. 3K-3-79/2005, kat. 42.4; 44.5.2.17.
10. Cit op. 1.
11. Cit.op. 1, 2.
12. Pažymėtina, kad sutarčių aiškinimo taisyklės, pradedant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ Nr. 3k-3-406/2000, kat. 14, Lietuvos teismų praktikoje yra tikrai labai išplėtotos.
13. Pažymėtina, kad įvedus avanso taisyklę, kaip vienintelį kriterijų, pagal kurį atribojama preliminari sutartis nuo pagrindinės, ne tik neatsižvelgiama į tikruosius šalių ketinimus, bet dažnai padaroma ir imperatyvioms teisės normoms prieštaraujanti išvada. Pavyzdžiui, teismas sprendžia ginčą, kylantį iš preliminariosios sutarties šalių pavadintos „Sutartimi dėl statomo nekilnojamojo daikto, komercinės paskirties patalpų, įgijimo“. Patalpos, kurios yra pagrindinės sutarties dalykas, turėtų būti penkioliktame daugiabučio biuro pastato aukšte. Tačiau preliminarios sutarties sudarymo metu nepastatytas nė pirmas biuro pastato aukštas. Tuo tarpu pirkėjas pagal preliminariąją sutartį dalimis sumoka 90 proc. sutarties kainos dydžio avansą. Kilus ginčui dėl pagrindinės sutarties sudarymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neabejotinai pripažintų, kad preliminariosios sutarties sudarymo dieną šalys iš tiesų sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį. Tuo tarpu pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas dėl nekilnojamojo daikto, kuris pagrindinės sutarties sudarymo metu neegzistuoja, teisiškai (turtas nesuformuotas, kaip nekilnojamasis daiktas pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymą (Žin., 2000, Nr. 58-1704)), bet ir faktiškai (nėra daikto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 str. 1 dalies prasme) yra negalimas ne tik vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymu, bet ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.49 str. 2 d., 6.396 str. 2 d. nuostatomis.
14. „ <...> Negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad preliminariojoje sutartyje negali būti aptarti bet kokie mokėjimai, nes įstatyme toks draudimas, be nurodyto CK 6.98 str. 2 dalyje, tiesiogiai nesuformuluotas, tačiau pripažintina, kad tam tikrų mokėjimų aptarimas sutartyje gali sukelti jos esmės ir teisinių padarinių nevienareikšmį suvokimą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartyje šalys sulygo dėl avanso, pažymėtina, kad avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, todėl avansas nebūdingas preliminariajai sutarčiai; tačiau jis gali atlikti ir įrodomąją funkciją tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje (nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-23/2000)“.
15. „Minėta, kad avansas nebūdingas preliminariajai sutarčiai; teismas, nustatęs, kad pagal sutartį, kurią jis pripažino preliminariąja sutartimi, avansu vadinama pinigų suma vis dėlto buvo perduota pagrindinę sutartį sudaryti atsisakiusiam nekilnojamųjų daiktų savininkui, turėjo priimti sprendimą dėl šios be pagrindo gautos sumos grąžinimo kitai šaliai, nes tai yra tiesioginė šalių pareikštų reikalavimų sprendimo tąsa (CK 1.5, 6.237 straipsniai)“.
-------------------------------------------------------------
Advokatas Andrius Smaliukas
Advokato padėjėja Vaida Pacenkaitė
Advokatų kontora „Smaliukas ir partneriai“
Žurnalas "Juristas" 2006 m. Nr. 11
