2008-12-03 16:22:44
Jei pas mus paklausytum vadinamųjų ekonomikos ekspertų, kurių nemaža dalis nei anais, nei šiais laikais nėra rimtai krimtę ekonomikos mokslų, išeitų, kad Lietuva yra mokesčių pragaras.
Mokesčiai pas mus nepakeliami, po jų našta baigia palūžti tiek proletaras, tiek buržua. Dėl pragariškos mokesčių naštos masiškai bėga iš čia mūsų tėvynainiai. Dėl tos pačios priežasties pas mus neateina užsienio investuotojai.
Todėl tie ekspertai labai palaiko tą būrelį žalio ir šviesaus, jų manymu, jaunimo, kuris kiekvienais metais apie gegužės mėnesio pradžią Gedimino prospektu tempia simbolinę mokesčių naštą, tą ekonominio blogio ir mūsų valdžios visiško ekonominio neišprusimo simbolį.
Tai būna simbolinė pirmoji laisva nuo mokesčių diena, kai dirbame sau, o ne valdžiai. Pastaroji irgi, ekspertų nuomone, yra totalaus blogio įsikūnijimas.
Žiūrint į procesiją, kurią visada kaip didį, ypatingos svarbos įvykį rodo mažne visos televizijos ir aprašo vos ne visi laikraščiai, mums, mažiau ekonomiką išmanantiems, vis knieti užduoti klausimą: „O kada laisva nuo mokesčių diena turėtų būti švenčiama jų nuomone?“
Gal balandžio 1-ją? O gal kovo pradžioje? O gal gerai būtų, jei mes visai būtume išlaisvinti iš mokesčių jungo ir pradėtume gyventi mokesčių rojuje – tai yra šalyje, kurioje tokio blogio kaip mokesčiai visai nėra?“
Įsivaizduokime, jog mes gyvename tokiame rojuje. Nėra mokesčių, nėra įkyrių mokesčių inspektorių, visus gautus pinigus naudojame savo, o ne nelemtos valdžios sugalvotoms reikmėms tenkinti.
Tokiame rojuje – o tai mūsų ekspertų žydra svajonė – nebūtų Seimo, Vyriausybės ir, čia ekspertai prikąstų lūpą – netgi Prezidentūros. Neišmintinga, amorali valdžia nemokytų mūsų, kaip mums gyventi, neleistų kvailų įstatymų.
Gyventume kiekvienas savo asmeniniu protu ir, kaip galima būtų iš ekspertų suprasti, visiškos asmeninės, individualios laisvės ir laimės sąlygomis.
Bet toks rojaus scenarijus turi ir kitą pusę. Šiame mokesčių rojuje nebūtų galimybės kreiptis į policiją, jei kuris nors gentainis sugalvotų teisingiau, juo nuomone, perskirstyti jūsų turimą turtą. Tektų savo fiziniu saugumu rūpintis pačiam.
Tokiame rojaus kampelyje nebūtų ir teismų bei kalėjimų, nieks netiestų bendram naudojimui skirtų kelių, nestatytų ir neišlaikytų mokyklų, ligoninių, universitetų, viešųjų muziejų, bibliotekų, nebūtų vandens valymo įrengimų ir t. t.
Mūsų ekspertų išsvajotoje žemėje nebūtų senatvės ir invalidumo pensijų, pašalpų bedarbiams, daugiavaikėms šeimoms ir skurstantiems,negalėtume išsikviesti gaisrinės.
Čia nebūtų kam prižiūrėti mums parduodamų maisto produktų, mums tiekiamo vandens kokybės, nebūtų oro prognozių. Tektų taip pat gyventi be savo kariuomenės, be valstybės sienos apsaugos bei muitinės.
Turėtume išsiversti be savo ambasadų, konsulatų užsienyje, nebūtų kam išduoti pasą norint vykti į šalis, kurios gyvena pragariškomis sąlygomis, nes moka mokesčius, ir kurios reikalauja pilietybę patvirtinančio dokumento.
Išvardijome tik dalį netekčių, kurias mes patirtume mokesčių rojuje. Visas jų sąrašas tikrai netilptų šiame trumpame komentare. Po šio nepilno sąrašo pateikimo norisi mūsų ekonomikos ekspertų paklausti: ar jie patys norėtų gyventi tokiame mokesčių rojuje?
Drįstu spėti, kad nelabai. Jeigu visgi jie norėtų išlaikyti dalį išvardintų viešųjų, per biudžetą finansuojamų paslaugų, norėtųsi sužinoti, ką jie įtrauktų į pageidaujamą sąrašą ir ko atsisakytų: teismų, greitosios medicinos pagalbos, policijos...
Norėtųsi taip pat tiksliau sužinoti, kada, jų nuomone, turėtų išaušti ta palaimingoji laisva nuo mokesčių valstybei diena. Kuri balandžio, kovo, vasario ar sausio diena (matyt, sausio 2-ją tokią šventę švęsti būtų kiek per anksti) yra tinkamiausia.
Kol mūsų ekspertai skaičiuos ir nustatinės datą, skiriančią mokesčių pragaro ir mokesčių rojaus laikotarpius, pasidairykime po margąjį pasaulį ir pažiūrėkime, kurioms šalims geriausiai sekasi.
Sekasi žmonėms užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę, konkuruoti pasaulinėje rinkoje, diegti žinių ekonomikos principus ir pan.
Nustebsite, bet tai faktas – čia geriausiai atrodo tokie mokesčių pragarai, kaip Suomija, Švedija, Danija.
Jos savo konkurentus įveikia savo novatoriškumu, aukšta žmogiškojo bei socialinio kapitalo kokybe. Kai kurios iš jų jau dabar įvykdė Lisabonos strategijoje iškeltą užduotį ir lenkia JAV pagal savo ekonomikų gebėjimą diegti naujoves.
Tai šiauriečiams kainuoja – jie moka bene aukščiausius pasaulyje mokesčius. Tačiau jų nelaiko pinigų švaistymu. Tai jų sąmoningai suvokta investicija į save, į savo šalies modernumą.
Deja, mūsų provincialusis elitas renkasi kitą – mokesčių rojaus variantą. O tai reiškia, kad mums nepavyks išvengti pragariškos patirties.
Povilas Gylys.
"Lietuvos Radijas"
