2008-09-15 10:41:46
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnis komercinę (gamybinę) paslaptį apibrėžia kaip informaciją, kuri turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.
Komercine paslaptimi yra laikoma informacija, sudaranti šios paslapties turinį. Minėta informacija yra sukurta žmogaus intelektinės veiklos metu, siekiant ekonominės naudos, ir tampa ją sukūrusio asmens nuosavybe. Vadinasi, komercinę paslaptį galima apibrėžti kaip tam tikrą konfidencialią mokslinę, techninę, gamybinę, finansinę ar kitokio pobūdžio informaciją, kuri turi tam tikrą komercinę vertę. Prie informacijos, kuri sudaro komercinės paslapties turinį, galima būtų priskirti:
• įvairius technologinius ir / ar projektinius sprendimus;
• sudarytus arba tik planuojamus sudaryti sandorius;
• taip pat sukauptas žinias apie esamus ar būsimus veiklos partnerius, tiekėjus ir klientus ir panašiai.
Šis sąrašas nėra baigtinis. Prie komercinių paslapčių sąrašo galima priskirti intelektinės nuosavybės objektus, t. y. išradimus, prekių ir paslaugų ženklus, pramoninį dizainą. Tačiau šie objektai gali būti laikomi komercine paslaptimi tik tol, kol jie nėra laisvai prieinami visuomenei.
Remiantis Civilinio kodekso 1.116 straipsniu, komercinė paslaptis turi atitikti tris sąlygas:
• informacija turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę būtent dėl to, kad jos turinys nėra žinomas tretiesiems asmenims;
• informacija negali būti laisvai prieinama tretiesiems asmenims, t. y. ji negali tapti vieša ir negali būti laisvai teikiama kiekvienam subjektui;
• informacijos savininkas turi dėti protingas pastangas, siekdamas išsaugoti jos konfidencialumą, tam tikslui taikydamas teisėtas organizacines, technologines, teisines ir kitas priemones.
Tam tikra informacija, nors ir atitinkanti visas tris anksčiau išvardytas sąlygas, dėl kurių ji galėtų būti priskiriama prie komercinių paslapčių, negali būti laikoma komercine paslaptimi. Įstatymai nustato atvejus, kai informacija turi būti vieša. Pavyzdžiui, pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus komercine paslaptimi negalima laikyti ūkio subjektų finansinės atskaitomybės rodiklių, įmonių steigimo dokumentų bei įstatų, telekomunikacijų paslaugų tarifų bei atsiskaitymo sąlygų ir kitos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytos informacijos.
Įmonių finansinėje atskaitomybėje nurodoma informacija yra vieša, tačiau įmonės apskaitos politika (apskaitos politika – apskaitos principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti) įmonėje gali būti laikoma komercine paslaptimi (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 9 str. 1 dalis).
Jeigu informacijos savininkas nori tam tikrą informaciją paskelbti komercine paslaptimi, jam nereikia kreiptis į jokias valstybines institucijas ir mokėti mokesčių už komercinės paslapties apsaugą, mat teisė priimti sprendimą dėl konkrečios informacijos paskelbimo komercine paslaptimi yra suteikta informacijos savininkui ar atitinkamam juridinio asmens valdymo organui (tuo atveju, jei savininkas yra juridinis asmuo). Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 34 str. 3 dalį spręsti klausimą dėl informacijos paskelbimo komercine paslaptimi pavedama bendrovės valdybos kompetencijai, o jei toks valdymo organas nesudaromas, tai sprendimą šiuo klausimu gali priimti bendrovės vadovas.
Jeigu informacijai yra suteiktas komercinės paslapties statusas, tai dar nėra pagrindas neleisti akcininkams, restruktūrizuojamos bendrovės administratoriui, kreditoriui ar būsimam investuotojui įstatymo nustatyta tvarka susipažinti su šia informacija. Anksčiau išvardyti asmenys gali susipažinti su komercinėmis paslaptimis, pateikę rašytinį įsipareigojimą neplatinti komercinės paslapties. Tačiau kitu atveju tokia informacija jiems nėra ir negali būti teikiama.
Vos ne kiekviena bendrovė susiduria su problema, kad su komercinėmis paslaptimis susipažįsta arba turi būti supažindinami kai kurie arba visi bendrovės darbuotojai. Tokiu atveju bendrovės darbuotojai, kurie gali susipažinti ar turi būti supažindinti su bendrovės komercine paslaptimi, supažindinami su bendrovės vadovo įsakymu (ar kitu dokumentu, kuriuo tvirtinamas komercinių paslapčių sąrašas, pavyzdžiui, valdybos sprendimu), nurodančiu, kas yra laikoma įmonės komercine paslaptimi, pasirašytinai. Minėtame dokumente gali būti įvardijami konkretūs duomenys, tarkime, konkretus sandoris, arba bendrovės komercinės paslapties turinys nurodytas abstrakčiai, tarkime, visi tiekėjai. Papildomai turėtų būti sudarytos sutartys su darbuotojais dėl darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti bendrovės komercinių paslapčių.
Darbo kodekso 47 str. 1 dalis nustato darbuotojų teisę gauti informaciją apie dabartinę ir būsimą įmonės veiklą ir jos ekonominę bei finansinę padėtį; informaciją apie esamą darbo santykių būklę, struktūrą ir galimus užimtumo pokyčius; informaciją apie numatomas naudoti priemones tuo atveju, kai galimas darbuotojų skaičiaus mažinimas; kitą informaciją, susijusią su darbo santykiais ir įmonės veikla. Darbdaviui, vykdančiam Darbo kodekso reikalavimus ir kartu siekiančiam apsaugoti bendrovės komercinę paslaptį, gali kilti logiškas klausimas, ar šiuo atveju įpareigojimas atskleisti darbuotojų atstovams tam tikrą su darbdaviu susijusią, komercine paslaptimi pripažintą informaciją nepažeidžia darbdavio teisės į komercinės paslapties apsaugą. Nagrinėjant šią aplinkybę, reikia atsižvelgti į du faktus:
1) ar informacija, kurią darbdavys privalo pateikti darbuotojų atstovams ir jų organizacijoms, gali būti pripažinta bendrovės komercine paslaptimi;
2) ar tokios komercinės paslapties turinį sudarančios informacijos atskleidimas nepažeidžia darbdavio, kaip komercinės paslapties savininko, teisių.
Pirmuoju atveju Darbo kodekso 47 str. 1 dalyje išvardyta informacija, išskyrus informaciją apie bendrovės finansinės atskaitomybės rodiklius, bendrovės kompetentingo organo sprendimu galėtų būti pripažinta komercine paslaptimi. Jeigu tokia informacija yra būtina darbuotojų pareigoms atlikti, darbdavys privalo suteikti jiems informaciją, jei darbuotojai pateikia rašytinį įsipareigojimą neatskleisti komercinės (gamybinės) ar profesinės paslapties. Darbdavys turi teisę atsisakyti teikti informaciją, sudarančią komercinę paslaptį, vieninteliu atveju – jei tokia informacija dėl savo pobūdžio pagal objektyvius kriterijus pakenktų ar galėtų labai pakenkti įmonei ar jos veiklai. Nesutikdamas su tokiu darbdavio sprendimu darbuotojas ar darbuotojų atstovas per vieną mėnesį gali kreiptis į teismą.
Pažymėtina, kad Darbo kodeksas neapibrėžia informacijos, esančios komercine paslaptimi, pateikimo darbuotojams apimties, sąlygų bei tvarkos. Šis klausimas paliekamas spręsti kolektyvinės sutarties šalims. Vadinasi, būtent darbdavio ir darbuotojų atstovų susitarimu gali būti nustatyta, ar darbuotojų atstovams bus pateikta visa informacija, sudaranti bendrovės komercinę paslaptį, ar tik tam tikra jos dalis, pavyzdžiui, nepateikiant konkrečių duomenų.
Apibendrinant galima teigti, kad Darbo kodeksas palieka darbdaviams galimybes apsaugoti komercinę paslaptį, nes darbuotojų teisės į informavimą nebus pažeistos, jeigu darbdavys, atsižvelgdamas į kolektyvinės sutarties sąlygas, pateiks bendro pobūdžio informaciją, nurodytą Darbo kodekso 47 str. 1 dalyje. Darbo kodeksas taip pat numato išlygą, kad darbdavys gali neteikti informacijos, jei dėl informacijos pobūdžio jos pateikimas pagal objektyvius kriterijus pakenktų ar galėtų labai pakenkti įmonei ar jos veiklai.
Informacija, sudaranti komercinę paslaptį, pirmiausia yra informaciją sukūrusio asmens nematerialinė nuosavybė, taigi komercinės paslapties savininkas gali jam priklausančią komercinę paslaptį sudarančią informaciją savo nuožiūra valdyti, naudoti ir ja disponuoti, su sąlyga, kad tokiais savo veiksmais nepažeidžia įstatymų ir kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Tai reiškia, kad komercinės paslapties savininkas ne tik turi šią informaciją ir gali iš jos gauti ekonominės naudos, bet taip pat turi teisę tiek atlygintinai, tiek neatlygintinai perduoti informaciją kitiems asmenims. Komercinės paslapties savininkas turi teisę komercinę paslaptį sudarančią informaciją (arba jos dalį) atskleisti visuomenei, suteikti teisę naudotis šia informacija tretiesiems asmenims pagal licencinę ar franšizės sutartį. Teisės naudotis komercinėmis paslaptimis paprastai suteikiamos tarp kontrahentų sudaromose licencinėse sutartyse dėl patentuotų išradimų naudojimo, taip pat (ne)atlygintinis informacijos, sudarančios komercinės paslapties turinį, perdavimas ir konfidencialumo įsipareigojimai aptariami įvairiose bendradarbiavimo, prekybinėse, tiekimo, franšizės sutartyse.
ATSAKOMYBĖ
Nepaprastai aktuali yra komercinės paslapties apsaugos problema. Komercinės paslapties specifika (kadangi tai yra nematerialusis turtas) lemia ir komercinės paslapties apsaugos specifiką. Komercinės paslapties apsauga yra ypatinga tuo, kad komercinės paslapties savininkas ar kitas asmuo, kuriam ji yra patikėta, turi pats savo veiksmais ir pastangomis užtikrinti informacijos, sudarančios komercinę paslaptį, apsaugą nuo neteisėto jos atskleidimo ir panaudojimo.
Visų pirma komercinių (gamybinių) paslapčių apsauga prasideda nuo valdybos, jei ji nesudaroma – bendrovės vadovo, sprendimo patvirtinti komercinių (gamybinių) paslapčių sąrašą. Komercinės paslapties savininkas ar asmuo, kuriam ši paslaptis yra patikėta, savo teises, pažeistas neteisėtai tretiesiems asmenims sužinojus, atskleidus ar panaudojus komercinę paslaptį, gali ginti įvairiais būdais – tiek taikiai susitardami su pažeidėju, tiek civilinio proceso tvarka, kreipdamiesi į apygardos teismą arba į arbitražą, jei tokį ginčų sprendimo būdą numato sutartis, sudaryta tarp komercinės paslapties savininko ar asmens, kuriam ši paslaptis patikėta, ir asmens, atskleidusio ar panaudojusio komercinę paslaptį, pažeidžiant sutarties sąlygas, tiek pateikdami pareiškimą teisėsaugos institucijoms dėl administracinės ar baudžiamosios bylos iškėlimo.
Dažniausiai komercinės paslapties savininko pažeistos teisės, tretiesiems asmenims neteisėtu būdu sužinojus, atskleidus ar panaudojus informaciją, sudarančią komercinę paslaptį, yra ginamos civiline tvarka, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.116 str. 3 dalyje nustatytais būdais.
Pagrindinis civilinis komercinės paslapties gynimo būdas yra įpareigojimas šią informaciją įgijusiam ar atskleidusiam asmeniui atlyginti komercinės paslapties savininko nuostolius, atsiradusius dėl neteisėto šios informacijos įgijimo ar atskleidimo, o asmeniui, neteisėtai panaudojusiam tokią informaciją ir iš tokio panaudojimo gavusiam naudos, – grąžinti komercinės paslapties savininkui pajamas, gautas neteisėtų veiksmų pagrindu. Dėl neteisėto komercinės paslapties sužinojimo, atskleidimo ir panaudojimo yra numatyta ne tik civilinė, bet ir administracinė bei baudžiamoji atsakomybė, tačiau šiuo atveju tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė gali kilti tik esant tam tikroms įstatymų nustatytoms aplinkybėms.
Administracinė atsakomybė už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą numatyta tik tuomet, kai asmeniui, kuriam susipažinimas su tokio pobūdžio komercine paslaptimi nėra numatytas valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo procese, yra neteisėtai atskleidžiama komercinę paslaptį sudaranti informacija apie privatizavimo objektą. Tačiau šiuo atveju administracinė atsakomybė kyla ir administracinės sankcijos gali būti taikomos tik privatizavimo institucijų pareigūnams, privatizavimo objektų valdytojams bei ūkio subjekto administracijos vadovams ir / ar vyriausiesiems finansininkams. Vadinasi, jei šią paslaptį atskleidžia bet kuris kitas asmuo, išskyrus minėtuosius, komercinės paslapties savininkas savo pažeistas teises gali ginti tik civilinio proceso tvarka.
Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą gali kilti tik tais atvejais, kai komercinę paslaptį apie ūkio subjekto veiklą, siekdamas gauti turtinės ar asmeninės naudos, atskleidė asmuo, sužinojęs šią informaciją ryšium su tarnyba tame ūkio subjekte, arba jei atskleidus tokią neteisėtą informaciją, sudarančią komercinę paslaptį, buvo padaryta didelė turtinė žala nukentėjusiam asmeniui. Vadinasi, baudžiamoji atsakomybė gali kilti dviem atvejais. Vienu atveju – kai asmuo, sužinojęs komercinę paslaptį ryšium su einama tarnyba ir siekdamas gauti materialinės ar kitokios asmeninės naudos, neteisėtai pasinaudojo jam patikėtomis žiniomis ir sąmoningai pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus atskleidė komercinę paslaptį trečiajam suinteresuotam asmeniui. Baudžiamoji atsakomybė taip pat gali kilti ir tuo atveju, kai, neteisėtai atskleidus komercinę paslaptį, padaroma didelė turtinė žala nukentėjusiajam (komercinės paslapties savininkui ar asmeniui, kuriam ši paslaptis yra patikėta). Baudžiamasis kodeksas nereglamentuoja, kas laikoma didele turtine žala, palikdamas šį klausimą spręsti teisėsaugos institucijomis. Vis dėlto manytina, kad šiuo atveju, vertinant padarytos žalos mastą, reikėtų atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, komercinės paslapties, kuri buvo neteisėtai atskleista, kūrimo, palaikymo, saugojimo išlaidas, negautas pajamas, taip pat į paties nukentėjusiojo turtinę padėtį, kitas aplinkybes.
Nota bene:
• Komercine (gamybine) paslaptimi laikoma informacija, kuri turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.
• Už komercinės (gamybinės) paslapties atskleidimą ir neteisėtą jos panaudojimą gali būti taikoma civilinė, administracinė bei baudžiamoji atsakomybė.
-------------------------------------------
Ugnė PETRAUSKAITĖ
Juristė
Žurnalas "Vadovas ir pasaulis" 2006 m. Nr. 1
