2008-09-15 10:32:55
Giedrius Kadziauskas, LLRI vyresnysis ekspertas
Komentaras, "Laisvoji rinka", 2006 Nr.1
www.lrinka.lt
Vardų suteikimas yra galios ženklas. Prezidento vertimo laikų Lietuva buvo dalijama į runkelius ir elitą. Dirbtinai ar natūraliai toks skyrimas tuomet buvo tapęs įprastu įvardijimu, kurį propagavo bandantys praplėsti elito privilegijas. Suskirstymas buvo politinės kovos įrankis, jis beveik nunyko, kai iš politinės arenos pasitraukė skirstymo kurstytojai.
Darbuotojų ir darbdavių perskyra taip pat yra kovos dėl išlikimo įrankis. Propaguojamas visuomenės dalijimas į samdomuosius ir samdančiuosius bei suteikimas atskirai stovyklai visas gyvenimo sritis apimančius bruožus (darbdavių ar darbuotojų kaip atskiros grupės nuomonė apie rūkymą, sveikatą, kultūrą ir pan.) yra siauras, klaidinantis, totalitarinės tradicijos paveldas. Darbo santykiai – svarbi, didelę dalį laiko ir gyvenimo užimanti daugelio Lietuvos gyventojų dalis. Ši sritis jautri ir dėl įprastų mitų apie darbo santykius ir klasių kovą.
Darbdavio ir darbuotojo santykiai pagrįsti noru gauti daugiau naudos. Darbuotojas parduoda darbo rinkoje savo sugebėjimus, darbdaviai, žinodami, kaip gali pasinaudoti darbuotojais, kuria vertę, reikalingą kitiems verslams ar vartotojams. Santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio yra santykiai tarp žmonių, todėl yra rizikingi, painūs, kupini konfliktų ir nesusipratimų. Abiejose darbo sutarties pusėse kartais atsiranda tokių, kurie nori gauti daugiau naudos apgaule, šiurkštumu ar prievarta. Todėl ir darbdaviai, nemokantys atlyginimo, reikalaujantys dirbti nesutartą darbą ar besielgiantys šiurkščiai, turi būti vertinami taip pat kaip ir vagiantys iš įmonės laiką ir resursus, tinginiaujantys ar prastai dirbantys darbuotojai. Tik vieno minties žingsnio trūksta suprasti, kad darbdavius ir darbuotojus sieja tarpusavio priklausomybė, kuri paneigia bet kokias kovos idėjas.
Negalima iš principo pripažinti, kad įmanoma vien pagal santykį su gamybos priemonėmis grupuoti žmones. Taip pat svarbu, kad nuo klasių kovos ideologijos triumfo pasikeitė ekonominė realybė ir dar labiau sumenko klasių kovos prasmė. Šiandienė ekonomika yra paslaugų ekonomika, tai kelia sunkumų pripratusiems prie konvejerinės, pamaininės gamybos. Praėjusių metų profesinių sąjungų skilimai JAV taip pat įvardijami kaip sunkiai organizuojamų, migruojančių, įvairialypių, skirtingų interesų paslaugų darbuotojų daugėjimo padarinys. Antra svarbi aplinkybė – pasikeitęs ekonominės vertės kūrimo, t.y. darbo, pobūdis. Šiandienos darbui svarbios daugelis kitų aplinkybių – mobilumas, lankstumas ir jo greitis. Todėl sumažėja prasmė amžinų darbo žmonių gynėjų siekių – reguliuoti darbo valandas ar darbo sąlygas. Trečia, slenkstis žengiant iš vienos „klasės” į kitą yra kaip niekada žemas – vakarykštis pardavėjas rytoj yra smulkios įmonės savininkas, statybininkas spjauna į vadovybę ir tampa laisvai samdomu patentininku, o grupė darbuotojų pabėgę sukuria atskirą įmonę ir kažkam iš jų tenka tapti darbdaviu.
Valdžia linkusi remti gausią darbuotojų armiją ir žaisti pagal garsiausiai šaukiančiųjų stereotipus. Darbuotojų apsauga Darbo kodekse reiškiasi įvairiausiomis formomis, o už darbuotojų teises kovojantiems Seimo nariams nepritrūksta vaizduotės. Neatsižvelgdama į vartotojų apklausose išsakytą nuomonę, jog savaitgaliais ir švenčių dienomis dirbančios parduotuvės ar kitos paslaugos padeda patenkinti jų poreikius, ignoruodama darbuotojų nuomonę, jog keturi iš penkių darbuotojų norėtų dirbti daugiau valandų ir daugiau uždirbti, Seimo narė užsispyrusiai bruka pataisas, jog dirbti švenčių dienomis reikėtų leisti ne visiems, o tik Vyriausybės nustatytoms gyvybiškai būtinoms parduotuvėms ar paslaugų teikėjams. Seimo narė tariamai susirūpinusi, kad švenčių dienomis dirbantys darbuotojai „netenka galimybės deramai paminėti švenčių dienas, dalyvauti joms skirtuose renginiuose, minėjimuose ar praleisti laiką kartu su savo šeimomis” (iš aiškinamojo rašto). Pataikaudama antikapitalistinėms nuotaikoms, Seimo narė mano išplėšianti darbuotojus iš darbo santykių „pragaro” bent per valstybės šventes. Tačiau ar taip nesuvaržomi patys darbuotojai, kurie nori dirbti ir dirba tomis dienomis? Samdomiems pardavėjams tai papildomas užmokestis, smulkiesiems – galimybė patraukti daugiau darbu neužimtų vartotojų, teikiantiems įvairias pramogų paslaugas – aukso dienos – ir scenos, ir gatvės muzikantams.
Taip pat ignoruojama, kad, pavyzdžiui, mažmeninė prekyba pastaraisiais metais žymiausiai prisidėjo prie gerovės augimo ir darbo vietų kūrimo, o šiam sektoriui nuolatinės emigracijos laikotarpiu nuolat trūksta darbuotojų.
Galiausiai Vyriausybės rankoms būtų atiduota teisė nuspręsti, kokios veiklos yra gana svarbios visuomenei, kad jomis galėtų būti besiverčiama per šventes. Tai kvepia totalitarinės valstybės užmačiomis – reguliuoti, kaip ir kada žmonės turi ilsėtis. Leidžiamo darbų sąrašo sudarymas reikš, kad ne tik negalima parduoti prekių ar teikti paslaugų švenčių dienomis, bet ir ką gali ar ko negali veikti kiti, jų paslaugomis besinaudojantys vartotojai. Pirmas žingsnis į pogrindines pramogas.
Akivaizdu, bet paradoksalu, kad darbo santykių dereguliavimo šalininkai labiau vertina ir pasitiki darbuotojais nei jais besirūpinantys kairieji.
Socialdemokratai ir profsąjungos naudojasi jiems parankiu darbuotojo menkumo ir nesavarankiškumo mitu, jog darbuotojus reikia ginti, nes jie negali patys susitarti dėl svarbių darbo santykių aspektų, kad negalima leisti asmeniškai susitarti dėl darbo laiko, įvairių atostogų ar mokėjimo klausimų, o tam būtinos kolektyvinės sutartys ir pan. Tačiau darbuotojų nuotaikos kitos: kaip rodo LLRI ir RAIT atlikta apklausa, net du trečdaliai procentų jauniausios kartos Lietuvos darbuotojų (16–24 m.) mano, kad darbo santykių reguliavimas varžo galimybes susitarti su darbdaviu taip, kaip jie pageidautų.
Klasių kovos mitas nėra tinkamas pagrindas reguliuoti savarankiškus dviejų laisvų žmonių – darbuotojo ir darbdavio – pasirinkimus. Žmonių, kurie jau pasirinko ir nuolat renkasi, kur – Lietuvoje ar Airijoje – gyventi ir dirbti, kur ir kaip lavintis, su kuo draugauti, kada eiti į parduotuvę ar protestuoti į gatves.
