2008-09-15 10:37:41
Išeitinė išmoka
Darbo kodekse ir kituose įstatymuose nustatytos išeitinės išmokos tikslas – finansiškai paremti tuos asmenis, kurie patiria materialinius nuostolius, kai su jais darbo sutartis nutraukiama dėl priežasčių, nesusijusių su darbuotojų kaltais veiksmais ar neveikimu. Straipsnyje aptarsime, kokiais atvejais nutraukiant darbo sutartį būtina darbuotojui išmokėti išeitinę išmoką ir kokio dydžio turėtų būti išmokos.
SĄLYGOS MOKĖTI IŠMOKĄ
Darbo kodekse (toliau – DK) visų pirma pakeistas šios garantinės išmokos pavadinimas. Darbo sutarties įstatyme ji buvo vadinama „išeitine pašalpa“, o DK ji yra įvardyta kaip „išeitinė išmoka“. Be to, DK yra sumažintas skaičius atvejų, kai atleidžiamiems iš darbo asmenims turi būti mokama tokia išeitinė išmoka.
Išeitinė išmoka mokama tuo atveju, kai asmuo atleidžiamas iš darbo nesant jo kaltės. Nutraukiant darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį ir pagal DK 136 str. 1 d. 6 punktą, išmokos dydis priklauso nuo darbuotojo turimo toje darbovietėje nepertraukiamojo stažo trukmės (DK 140 str. 1 d.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str.), taikymo teismų praktikoje“ (Teismų praktika, Nr. 20, 2003) 3 punkte išaiškino, kad tuo atveju, kai darbdavys nori nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, jeigu iki šios sutarties termino pabaigos likęs laikas yra trumpesnis nei darbuotojui taikytinas įspėjimo (dviejų ar keturių mėnesių) terminas, darbdavys sumoka darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už likusį darbo sutarties galiojimo laiką. Iš tokio išaiškinimo darytina išvada, kad, minėtomis sąlygomis nutraukus darbo sutartį DK 129 str. 5 dalies pagrindu, atleidžiamam iš darbo darbuotojui išeitinė išmoka nepriklauso.
DVIEJŲ MĖNESIŲ IŠMOKA
DK 140 str. 2 dalyje numatyta, kad, atleidžiant iš darbo darbuotojus ne dėl jų kaltės Darbo kodekso XII skyriaus ketvirtame skirsnyje („Darbo sutarties pasibaigimas“) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, jiems išmokama dviejų mėnesių jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip. Kartu šioje teisės normoje nurodyta, kad išeitinė išmoka nemokama, kai su darbuotoju darbo sutartis nutraukiama pagal DK 125 straipsnį (šalių susitarimu), 126 straipsnį (suėjus darbo sutarties terminui), taip pat pagal 127 str. 1 dalį, kai darbuotojo prašymu nutraukiama (ne)terminuota darbo sutartis be svarbių priežasčių.
DK 3 dalies komentaro autoriai (2 tomas, p. 162) teigia, kad išeitinę išmoką reikia mokėti nutraukus darbo sutartį pagal DK 136 str. 1 dalies 2, 3, 4 ir 6 punktus ir šio straipsnio 2 dalį, taip pat pagal DK 139 straipsnį. Manome, kad tokia išmoka darbuotojams dar priklausytų, kai darbo sutartis su jais nutraukiama pagal DK 127 str. 2 dalį ir 136 str. 1 d. 5 punktą. Visais minėtais atvejais išmokama darbuotojo dviejų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kuri nėra didinama pagal turimą nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje.
IŠMOKOS DIDINIMAS
Vadovaujantis DK 140 str. 1 dalimi, nutraukus darbo sutartį darbdavio iniciatyva pagal DK 129 straipsnį ir pagal 136 str. 1 d. 6 punktą, atleidžiamam darbuotojui išmokama išeitinė išmoka (išskyrus jau minėtą DK 129 str. 5 dalies atvejį), kurios dydis priklauso nuo to asmens turimo nepertraukiamojo stažo trukmės toje darbovietėje. Taip išeitinė išmoka mokama, turint nepertraukiamąjį darbo stažą:
1) iki 12 mėnesių (iki vienerių metų) – vieno mėnesio;
2) nuo 12 iki 36 mėnesių (nuo 1 iki 3 metų) – dviejų mėnesių;
3) nuo 36 iki 60 mėnesių (nuo 3 iki 5 metų) – trijų mėnesių;
4) nuo 60 iki 120 mėnesių (nuo 5 iki 10 metų) – keturių mėnesių;
5) nuo 120 iki 240 mėnesių (nuo 10 iki 20 metų) – penkių mėnesių ir
6) daugiau kaip 240 mėnesių (per 20 metų) – šešių mėnesių to darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio.
DARBO STAŽAS
DK 30 str. 1 d. 4 punktas nepertraukiamąjį darbo stažą apibūdina kaip laiką, dirbtą vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu darbuotojas iš vienos darbovietės į kitą buvo perkeltas darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba kai pertrauka tarp darbų neviršija nustatytų terminų.
Vadovaudamasi DK 30 str. 2 dalimi, Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 (Žin., 2003, Nr. 73-3374) patvirtino nepertraukiamojo darbo stažo skaičiavimo tvarką iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose (toliau – Tvarka). Kitose darbovietėse darbuotojų nepertraukiamasis darbo stažas skaičiuojamas pagal tose darbovietėse galiojančios kolektyvinės sutarties nuostatas. Kai darbovietėje nėra kolektyvinės sutarties arba ji nereglamentuoja darbuotojų nepertraukiamojo darbo stažo skaičiavimo tvarkos, darbuotojų nepertraukiamasis stažas pagal analogiją turėtų būti skaičiuojamas pagal Vyriausybės nutarimu Nr. 940 patvirtintą Tvarką.
Pagal šios Tvarkos 7 ir 8 punktus, į nepertraukiamąjį darbo stažą įskaičiuojamas:
• laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje (toliau – įmonė), jeigu darbo santykiai toje įmonėje nebuvo nutrūkę arba darbo santykiai nebuvo nutrūkę dėl įmonės savininko pasikeitimo, įmonės sujungimo, padalijimo, išdalijimo ar prijungimo prie kitos įmonės;
• laikas, dirbtas keliose įmonėse, jeigu darbuotojas iš vienos darbovietės į kitą perkeltas darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo;
• laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis, įskaitant laiką, kurį darbuotojas buvo atleistas nuo darbo valstybinėms arba visuomeninėms pareigoms atlikti pagal DK 183 straipsnį (jam sugrįžus į darbą, nepertraukiamasis darbo stažas sumuojamas);
• laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir mokama stipendija arba kitos išmokos;
• laikas, per kurį darbuotojas gavo ligos pašalpą;
• nėštumo ir gimdymo atostogų ir atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, laikas;
• visų rūšių poilsio laikas, nurodytas DK 157 straipsnyje;
• mokymosi atostogos;
• nemokamos atostogos iki 30 kalendorinių dienų (DK 184 str. 1 d. 3 ir 6 punktuose nustatytais atvejais tokių atostogų trukmė gali būti ir ilgesnė);
• neatvykimas į darbą administracijai leidus ir kai kurie kiti laikotarpiai.
IŠMOKOS DYDIS PAGAL KOLEKTYVINĘ SUTARTĮ
DK 140 str. 2 dalyje numatyta, kad kiti įstatymai ir kolektyvinės sutartys gali nustatyti ir kitokio dydžio išeitines išmokas. Įsidėmėtina, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytos tik tokios sąlygos, kurios nepablogina darbuotojų padėties, palyginti su veikiančiais teisės aktais. Todėl kolektyvinėje sutartyje gali būti numatytos tik didesnės išeitinės išmokos, kai darbo sutartis nutraukiama nesant darbuotojo kaltės. Tokios padidintos išmokos negali būti nustatytos kolektyvinėse sutartyse, sudaromose įstaigose ir organizacijose, kurios yra išlaikomos iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų.
IŠMOKA ĮMONĖS BANKROTO ATVEJU
Įmonių bankroto įstatymo (Žin., 2001, Nr. 31-1010 ir kt.) 10 str. 7 dalyje numatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o paskirtas įmonės administratorius, įspėjęs raštu prieš 15 dienų, nutraukia darbo sutartis su įmonės valdybos nariais ir vadovu. Šiuos asmenis atleidus iš darbo, jiems nemokamos išeitinės išmokos ir kompensacijos, išskyrus piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.
Pagal minėto įstatymo 13 str. 4 dalį administratorius per 3 darbo dienas nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos raštu įspėja įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis. Vadovaujantis šio įstatymo 19 str. 2 dalimi, atleistiems iš bankrutuojančios įmonės darbuotojams išmokama dviejų mėnesių jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jos nedidinant pagal turimą toje darbovietėje nepertraukiamąjį darbo stažą.
Seimas 2005 m gegužės 12 d. priimtame įstatyme dėl Darbo kodekso pakeitimo ir papildymo (Žin., 2005 m., Nr. 67-2400) numatė, kad kai darbo sutartis su darbuotoju nutraukiama pagal DK 136 str. 1 d. 6 punktą (likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo), atleistam iš darbo darbuotojui išeitinė išmoka mokama atsižvelgiant į jo turimą toje darbovietėje nepertraukiamąjį stažą. Taigi, nors įmonės bankroto ir įmonės likvidavimo teisiniai padariniai iš esmės nesiskiria, tačiau atleidžiamiems iš darbo darbuotojams išeitinė išmoka apskaičiuojama skirtingu būdu.
IŠMOKA, ATLEIDUS IŠ DARBO TEISMO SPRENDIMU
DK 297 str. 3 dalyje nurodyta, kad jei darbuotojas yra atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas turi grąžinti jį į pirmesnį darbą ir priteisti jo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Be to, šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu nustatoma, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui DK 140 str. 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir dar jo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.
Galimi atvejai, kai teismas aptariamus pažeistų teisių gynimo būdus taiko tiek darbuotojams, kurie yra gavę išeitinę išmoką, tiek darbuotojams, kuriems išeitinė išmoka nepriklauso ir jie tokios išmokos nėra gavę pagal DK 140 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą: jeigu DK 140 str. 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka darbuotojui (ieškovui) jau anksčiau yra išmokėta, teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje tik konstatuoja jos išmokėjimo faktą, tačiau pakartotinai išeitinės išmokos darbuotojui nebepriteisia. Jeigu darbuotojui jau yra išmokėta išeitinė išmoka, bet ji yra mažesnė už šiam darbuotojui teismo sprendimo priėmimo dieną priklausančią išeitinę išmoką pagal DK 140 str. 1 dalį, teismas, taikydamas DK 297 str. 4 dalį, priteisia darbuotojui (ieškovui) skirtumą tarp DK 140 str. 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos ir jam išmokėtos išeitinės išmokos.
PINIGINĖ KOMPENSACIJA VIETOJ IŠEITINĖS IŠMOKOS
Kaip minėta, išeitinė išmoka nepriklauso, jeigu darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu pagal DK 125 straipsnį. Tačiau, šiuo pagrindu nutraukus darbo sutartį, darbuotojui gali būti išmokėta piniginė kompensacija. Žinotina, kad darbdavys gali siūlyti arba nesiūlyti kompensacijos, o darbuotojas gali prašyti jam išmokėti kaip kompensaciją atitinkamą pinigų sumą, nes jos dydis nėra reglamentuotas įstatymų. Kiekvienu konkrečiu atveju darbo sutarties šalių (t. y. darbuotojo ir darbdavio) valioje susitarti dėl piniginės kompensacijos (ne)išmokėjimo, ir tai gali būti pasiekiama derybų metu. Tačiau ši aplinkybė negali būti pretekstas skirti darbuotojams neadekvačiai dideles pinigines kompensacijas, kai jos yra mokamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, valstybinio socialinio (ir sveikatos) draudimo fondų ir kitų valstybės finansuojamų šaltinių. Deja, kartais pasitaiko priešingų atvejų, kai šalių susitarimu atleidžiamiems iš valstybės tarnybos pareigūnams išmokamos kompensacijos siekia ne vieną dešimtį tūkstančių litų.
IŠMOKOS DYDŽIO APSKAIČIAVIMAS
Išmokant išeitinę išmoką, darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal trijų paskutinių kalendorinių mėnesių prieš atleidimą jo turėtą uždarbį, remiantis Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarime Nr. 650 (Žin., 2003, Nr. 52-2326) nustatyta tvarka. Jei darbuotojas buvo įspėtas apie atleidimą iš darbo, laikotarpis, pagal kurį apskaičiuojama išeitinė išmoka, gali būti trys paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš įspėjimo įteikimo mėnesį.
Siunčiant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui pranešimą (formą 2a–SD ar 2b–SD) apie darbuotojo atleidimą iš darbo, jam išmokėtos piniginės sumos kaip išeitinė išmoka (ją padidinus pagal stažą toje darbovietėje) žymimos darbuotojo atleidimo iš darbo dieną, jų neišdėstant atskirais kalendoriniais mėnesiais.
IŠSKAITŲ IŠ IŠEITINĖS IŠMOKOS RIBOJIMAS
DK 226 straipsnis neleidžia daryti išskaitų iš išeitinės išmokos, ši nuostata pakartota ir Civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje. Darbuotojo gauta išeitinė išmoka negali būti iš jo išreikalauta kaip be pagrindo įgyta, išskyrus atvejus, kai šis darbuotojas veikė nesąžiningai arba buvo padaryta sąskaitybos klaida (Civilinio kodekso 6.241 str. 1 d. 4 p.).
NOTA
• Išeitinė išmoka mokama tuo atveju, kai asmuo atleidžiamas iš darbo nesant jo kaltės.
• Nutraukiant darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį ir DK 136 str. 1 d. 6 punktą, išmokos dydis priklauso nuo darbuotojo turimo toje darbovietėje nepertraukiamojo stažo trukmės.
• Išeitinė išmoka nemokama, kai su darbuotoju darbo sutartis nutraukiama pagal DK 125 straipsnį (šalių susitarimu), 126 straipsnį (suėjus darbo sutarties terminui), taip pat pagal 127 str. 1 dalį, kai darbuotojo prašymu nutraukiama (ne)terminuota darbo sutartis be svarbių priežasčių.
-----------------------------------------------------
Henrikas DAVIDAVIČIUS
Teisininkas
Žurnalas "Vadovas ir pasaulis" 2006 m. Nr.4
