2008-09-15 10:30:03
Atleidimo pagrindas – komercinės paslapties atskleidimas
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnis reglamentuoja darbo sutarties nutraukimą be įspėjimo. Pagal šio straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis). Leidžiama nutraukti darbo sutartį, kai yra šių juridinių faktų sudėtis: a) faktas, kad darbuotojas yra šiurkščiai pažeidęs darbo pareigas; b) darbdavio iniciatyva.
DK 235 str. 1 dalyje nustatyta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo samprata. Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Šio straipsnio antrojoje dalyje pateikiamas nebaigtinis šiurkščių darbo pareigų pažeidimo atvejų sąrašas. Pagal DK 235 str. 2 d. 2 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu taip pat laikomas ir valstybės, tarnybos, komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei.
DK 136 str. 4 dalyje nustatyta, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal 136 str. 3 d. 2 punktą, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (DK XVI skyrius). Taigi prieš skiriant nuobaudą turi būti pareikalaujama, kad darbuotojas pasiaiškintų raštu. Jei per administracijos nustatytą terminą be svarbių priežasčių darbuotojas atsisako pasiaiškinti arba nepateikia pasiaiškinimo, drausminę nuobaudą – atleidimą galima taikyti ir be pasiaiškinimo. Drausminė nuobauda skiriama administracijos įsakymu (potvarkiu) ir darbuotojui pranešama pasirašytinai.
Teisė į informaciją
Aptariant šią temą, pirmiausia vertėtų apžvelgti, kokios bendrosios nuostatos žinotinos taikant šį atleidimo pagrindą, į ką būtina atkreipti dėmesį įgyvendinant teisės aktų nuostatas praktikoje.
DK 47 straipsnis, reglamentuojantis darbuotojų informavimą ir konsultavimą, nustato informacijos, įskaitant komercinės paslapties, atskleidimo darbuotojams taisykles. Pagal minėto straipsnio 3 dalį darbdavys (darbdavių organizacija) privalo laiku nemokamai raštu teikti informaciją darbuotojams ir jų atstovams ir atsako už šios informacijos teisingumą. Darbuotojai ar jų atstovai, pateikę rašytinį įsipareigojimą neatskleisti komercinės (gamybinės) ar profesinės paslapties, turi teisę susipažinti su informacija, kuri laikoma komercine (gamybine) ar profesine paslaptimi, bet yra būtina jų pareigoms atlikti. Šiuo atveju pažymėtina, kad darbdavio interesai geriausiai bus užtikrinti, kai darbuotoją laikytis konfidencialumo pareigos saistys rašytinis įsipareigojimas neatskleisti komercinės paslapties.
Priminus darbdavio pareigą pateikti informaciją, reikėtų paminėti DK nuostatas, įtvirtinančias, kad, neatsižvelgiant į darbuotojų ir jų atstovų buvimo vietą ir darbo santykių ar atstovavimo įgaliojimų pasibaigimą, jiems draudžiama žinoma tapusią informaciją, kuri laikoma komercine (gamybine) ar profesine paslaptimi, naudoti ne pagal paskirtį ar ją atskleisti tretiesiems asmenims.
Darbdavys (darbdavių organizacija) gali raštu atsisakyti suteikti informaciją, kuri laikoma komercine (gamybine) ar profesine paslaptimi, jei tokia informacija dėl savo pobūdžio pagal objektyvius kriterijus pakenktų ar galėtų labai pakenkti įmonei arba jos veiklai. Kadangi tam tikros informacijos neturėjimas gali daryti įtaką darbuotojo galimybėms tinkamai atlikti jam pavestą darbą, DK 47 str. 4 d.is nustato, kad nesutikdamas su darbdavio (darbdavių organizacijos) sprendimu nesuteikti informacijos, darbuotojas ar darbuotojų atstovas per vieną mėnesį gali kreiptis į teismą. Teismui nustačius, kad atsisakymas pateikti informaciją yra nepagrįstas, atsisakymą pateikęs darbdavys (darbdavių organizacija) įpareigojamas per protingumo kriterijus atitinkantį laikotarpį tokią informaciją suteikti.
DK 47 str. 5 dalyje nustatyta, kad supažindinimą su valstybės, tarnybos paslaptimis ir atsakomybę už jų atskleidimą ar neteisėtą panaudojimą reglamentuoja specialūs įstatymai (pavyzdžiui, šiame straipsnyje trumpai aptariamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas). Europos Bendrijos įmonių ir įmonių grupių darbuotojų teisę gauti informaciją ir konsultacijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos Europos darbo tarybų įstatymas. Minėto įstatymo 11 str. „Teisė į informaciją“ 2 dalyje nustatyta, kad Europos darbo tarybos ar Europos darbo tarybos komiteto nariai, taip pat specialiojo derybų komiteto nariai, pateikę centrinei vadovybei ar kito lygmens vadovybei rašytinį įsipareigojimą neatskleisti komercinės (gamybinės) ar profesinės paslapties, turi teisę susipažinti su informacija, kuri yra laikoma komercine (gamybine) ar profesine paslaptimi, bet kuri būtina jų pareigoms atlikti.
Pagal DK 235 str. 2 d. 2 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma:
a) valstybės, tarnybos, komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas;
b) valstybės, tarnybos, komercinių ar technologinių paslapčių pranešimas konkuruojančiai įmonei.
Taigi vienu atveju reikia analizuoti, ką reiškia sąvoka atskleidimas, kitu atveju – kas susiję su sąvoka pranešimas.
Paslapties atskleidimas paprastai suprantamas kaip darbuotojo, kuriam paslaptis buvo patikėta arba žinoma dėl darbo, veikimas arba neveikimas, dėl kurio paslaptis tampa žinoma bent vienam asmeniui, neturinčiam teisės su ta paslaptimi susipažinti. Šis pažeidimas gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo.
Paslapties pranešimas konkuruojančiai įmonei – tai atitinkamų duomenų perdavimas žodžiu, raštu, techninėmis priemonėmis, pateikiant susipažinti ir pan., taip pat tam tikrų daiktų perdavimas, persiuntimas, parodymas ir pan. Šis pažeidimas padaromas tyčiniais veiksmais.
Informacija, pripažintina paslaptimi
Nutraukiant darbo santykius aptariamu pagrindu, DK naudojamos valstybės, tarnybos, komercinių ir technologinių paslapčių sąvokas. Manytume, kiekvieną jų vertėtų trumpai aptarti.
Valstybės ir tarnybos paslaptis, jas sudarančios informacijos įslaptinimą, saugojimą, naudojimą ir pan. reglamentuoja Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. Šiuo įstatymu įgyvendinamas 2001 m. kovo 19 d. Europos Tarybos sprendimas 2001/264/EB dėl Europos Sąjungos Tarybos saugumo nuostatų. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas reglamentuoja pagrindinius valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos veiksmų koordinavimo bei kontrolės pagrindus ir tvarką, nustato minimalius atskirų įslaptintos informacijos apsaugos sričių (personalo patikimumas, įslaptintos informacijos administravimas, fizinė apsauga, įslaptintų sandorių saugumas, automatizuoto duomenų apdorojimo sistemų ir tinklų apsauga) reikalavimus. Įstatymo 2 straipsnyje valstybės paslaptis apibrėžiama kaip šio įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, žvalgybos, kontržvalgybos, teisėsaugos, mokslo ir technikos informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai, padaryti žalos valstybės interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei. Tarnybos paslaptimi laikoma šio įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, ekonominė, teisėsaugos, mokslo ir technikos informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės ar jos institucijų interesams arba sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui, sukelti pavojų žmogaus sveikatai. Įslaptinta informacija – paslapčių subjekto (Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės steigiamos institucijos, valstybės ir savivaldybių institucijos, jų steigiamos įmonės ir įstaigos, kurių veikla yra susijusi su informacijos įslaptinimu ir išslaptinimu, įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga) pripažinta valstybės ar tarnybos paslaptimi informacija apie dokumentų, darbų, gaminių ar kitų objektų buvimą, esmę ar turinį, taip pat tokia paslaptimi pripažinti patys dokumentai, darbai, gaminiai ar kiti objektai.
Komercinės paslapties sąvoka apibrėžta CK 1.116 str. 1 dalyje. Čia numatyta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai.
Taigi pagal šį straipsnį komercinė paslaptis turi atitikti šiuos kriterijus:
a) informacija turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę būtent dėl to, kad jos turinys nėra žinomas tretiesiems asmenims;
b) informacija negali būti laisvai prieinama tretiesiems asmenims, t. y. ji negali tapti vieša ir negali būti laisvai teikiama kiekvienam subjektui;
c) informacijos savininkas turi dėti protingas pastangas, siekdamas išsaugoti jos konfidencialumą, tam tikslui taikydamas teisėtas organizacines, technologines, teisines ir kitas priemones.
Pažymėtina, kad technologinė paslaptis yra viena iš informacijos, sudarančios komercinę paslaptį, rūšių. Kokia informacija yra konkretaus subjekto komercinė arba technologinė paslaptis, nustatoma pagal to subjekto (jo atitinkamo organo) sprendimus dėl atitinkamos informacijos pripažinimo tokia paslaptimi ir ėmimąsi priemonių išsaugoti jos slaptumą, bei pagal tai, ar įstatymai tokios informacijos nepriskiria prie viešos informacijos, kuri negali būti laikoma komercine arba technologine paslaptimi. Pavyzdžiui, pagal Akcinių bendrovių įstatymo 34 str. 3 dalį valdyba nustato informaciją, kuri laikoma bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi. Komercine (gamybine) paslaptimi negali būti laikoma informacija, kuri pagal šį ir kitus įstatymus turi būti vieša. Pavyzdžiui, CK nustato, kad Juridinių asmenų registro duomenys ir kaupiama informacija yra vieša (įmonių steigimo dokumentai, duomenys apie valdymo organus ir steigėjus, finansinė atskaitomybė). Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme nustatyta, kad komercinė paslaptis negali būti finansinės atskaitomybės rodikliai.
Remiantis komercinės paslapties sąvoka galima teigti, kad kiekvienas ūkio subjektas, t. y. atitinkamas jo valdymo organas, laikydamasis įstatyme nustatytų reikalavimų, pats sprendžia, kurią informaciją laikyti komercine paslaptimi. Komercinei paslapčiai gali būti priskirtos techninės, technologinės, finansinės, organizacinio pobūdžio ir kitokios žinios.
Dažniausiai komercinės paslapties objektais gali būti apdirbimo procesai, kompiuterių programinė įranga, formulės, projektai, sumanymai, idėjos. Tai informacija, kurianti turtą. Kita komercinių paslapčių grupė – tai turtą apsauganti informacija, kuria disponuojant galima išvengti nuostolių ir veiksmingai panaudoti turimas galimybes. Tai rinkos strategijos, duomenys apie turimas lėšas ir jų naudojimą, kainų skaičiuotės, kreditavimo ir mokėjimų sąlygos, prekių ir paslaugų sutartinės kainos, duomenys apie tiekėjus, vartotojus ir kt.
Darbuotojo supažindinimas su „paslaptimis“
Kad būtų pripažinta, jog darbuotojas, atskleisdamas komercinę arba technologinę paslaptį, padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, būtina nustatyti, kad jis buvo supažindintas, kad atitinkama informacija yra pripažinta kaip komercinė arba technologinė paslaptis. Drausminės atsakomybės subjektai gali būti tiesiogiai nurodomi atskiruose įstatymuose, pavyzdžiui, Akcinių bendrovių įstatyme (32 str. 4 dalyje numatyta, kad stebėtojų tarybos nariai privalo saugoti komercines (gamybines) paslaptis, kurias jie sužinojo būdami stebėtojų tarybos nariais).
Konkuruojančios įmonės (konkurentai) yra ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija (Konkurencijos įstatymo 3 str. 9 dalis). Konkurencijos įstatymo 16 straipsnis nustato, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui.
Konkurencijos įstatymo 16 str. 4 dalyje įtvirtinta komercinės paslapties išsaugojimui svarbi nuostata, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip. Pažymėtina, kad su darbuotoju sudarytoje darbo sutartyje ar kitame darbuotojo darbą reglamentuojančiame dokumente gali būti numatytas ilgesnis nei vienerių metų terminas komercinei paslapčiai saugoti.
Komercinę arba technologinę paslaptį atskleidusiam darbuotojui negali būti taikoma drausminė atsakomybė, jeigu jis įrodo, kad paslapties atskleidimas pateisinamas visuomenės saugumo interesais (CK 1.1 str. 3 dalis, 1.116 str. 4 dalis, DK 36 str. 1 dalis).
Žinotina, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose taip pat vartojamos profesinės ir banko paslapties sąvokos.
Pagal CK 1.116 str. 5 dalį informacija pripažįstama profesine paslaptimi, jei ją pagal įstatymus ar sutartį privalo saugoti tam tikros profesijos asmenys (advokatai, gydytojai, auditoriai ir kt.). Šią informaciją minėti asmenys gauna atlikdami jiems įstatymų ar sutarčių numatytas pareigas. Atvejus, kuriais profesines teises ir pareigas atliekant gauta informacija nepripažįstama profesine paslaptimi, nustato įstatymai. Pažymėtina, kad dėl neteisėto profesinės paslapties atskleidimo padaryta žala atlyginama bendrais Civilinio kodekso nustatytais pagrindais.
Bankų įstatymo 55 straipsnyje nustatyta, kad banko paslaptimi laikomi visi bankui žinomi duomenys ir informacija apie:
1) banko kliento turimas sąskaitas banke, lėšų likučius šiose sąskaitose, kliento vykdomas operacijas su jo sąskaitoje esančiomis lėšomis, sutarčių, pagal kurias klientui buvo atidarytos sąskaitos, sąlygas;
2) banko kliento skolinius įsipareigojimus bankui, sutarčių, pagal kurias atsirado šie skoliniai įsipareigojimai, sąlygas;
3) kitas banko klientui suteiktas finansines paslaugas, sutarčių, pagal kurias teikiamos finansinės paslaugos, sąlygas;
4) banko kliento finansinę būklę ir turtą, veiklą, veiklos planus, skolinius įsipareigojimus kitiems asmenims ar sandorius su kitais asmenimis, kliento komercines (gamybines) ar profesines paslaptis.
CK 6.925 straipsnis nustato, kad bankas privalo garantuoti banko sąskaitos, indėlio, visų su jais susijusių operacijų ir kliento slaptumą. Informacija, sudaranti banko paslaptį, gali būti atskleista tik patiems klientams ar jų atstovams, o įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka – atitinkamoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir kitiems asmenims.
Profesinės paslapties (CK 1.116 str. 5 dalis) arba banko paslapties (CK 6.925 straipsnis, Bankų įstatymo 55 straipsnis) atskleidimas nekvalifikuojamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, numatytas DK 235 str. 2 d. 2 punkte.
Minėjome, jog DK 235 str. 2 d. 11 punkte įvirtinta, kad šiurkščiais darbo pareigų pažeidimais yra laikomi kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka. Jeigu profesinę paslaptį sudarančios informacijos atskleidimu tiesiogiai pažeidžiamos žmogaus konstitucinės teisės ir laisvės (pavyzdžiui, informacijos apie žmogaus privatų gyvenimą atskleidimas), tai laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 235 str. 2 d. 1 punktą (neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises), o kitais atvejais profesinės paslapties atskleidimas laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 235 str. 2 d. 11 punktą. Kai atskleidžiama banko paslaptis, tai laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu atitinkamai pagal DK 235 str. 2 d. 1 arba 11 punktus.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymą tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, kuriuo pripažįstamas ir valstybės, tarnybos ar komercinės paslapties atskleidimas (29 str. 5 d., 6 d. 2 p.).
Teismų praktika
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ž. Minkauskaitė v. UAB „Omnitel“, bylos Nr. 3K-3-455/2001, kategorija 2.4.3.11, konstatuota, kad komercinių ir technologinių paslapčių atskleidimas galimas tik tuomet, jei jos toje įmonėje yra pripažintos komercinėmis arba technologinėmis paslaptimis ir darbuotojas yra supažindintas su tokiu įmonėje pripažintų paslapčių sąrašu ir yra įsipareigojęs jų neatskleisti pašaliniams asmenims. LAT minėtoje byloje konstatavo, kad apylinkės teismas, nustatęs, kad ieškovė atskleidė pašaliniam asmeniui bendrovės technologinę paslaptį, susijusią su paslaugų tiekimu abonentams (pokalbių telefonu slaptumas įmonėje yra garantuojamas), pagrįstai pripažino jos atleidimą iš darbo, kai darbuotojas atskleidžia įmonės komercines bei technologines paslaptis arba jas praneša konkuruojančiai įmonei.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 42 „Dėl darbo sutarties įstatymo taikymo civilinėse bylose apibendrinimo rezultatų“ 28 punkte išaiškino, kad DSĮ 29 str. 1 d. 11 punkte nurodytu atleidimo iš darbo pagrindu gali būti ne bet kokių įmonės komercinių ir technologinių žinių atskleidimas, bet tik tokių, kurios toje įmonėje pripažintos paslaptimis. Be to, įmonės komercinės ir technologinės paslapties atskleidimas yra ne tik veiksmai, bet ir sudarymas galimybės konkuruojančiai įmonei tokias paslaptis gauti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2005, kategorija 11.9.10.8, konstatuota, kad aiškinant DK 235 straipsnį (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija) darytina išvada, kad nors šio straipsnio 2 dalies. 2 punkte ir yra nustatyta, jog šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas <...> komercinių <...> paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei, tačiau aptariamas straipsnis nenumato, kad kiti su komercinėmis paslaptimis susiję darbuotojo padaryti pažeidimai negali būti laikomi šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Priešingai, DK 235 str. 2 d. 11 punkte nustatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomi kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka. Tai reiškia, kad DK 235 str. 2 d. 11 punkte nustatyta, jog šiurkščiais darbo pareigų pažeidimais gali būti laikomi ne tik pažeidimai, nurodyti DK 235 str. 2 d. 1–10 punktuose, bet ir kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka. Taigi pagal DK 235 str. 2 d. 11 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomi ir su komercinėmis paslaptimis susiję darbuotojo padaryti nusižengimai, nenurodyti DK 235 str. 2 d. 2 punkte, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka. Toks DK 235 straipsnio aiškinimas jokiu būdu nereiškia plečiamo DK 235 str. 2 d. 2 punkto aiškinimo. Nagrinėjamoje byloje LAT nusprendė, kad ieškovės padarytas darbo drausmės pažeidimas – didelio kiekio komercine paslaptimi esančios informacijos tyčinis išnešimas iš darbovietės į namus, nesilaikymas Komercinių paslapčių saugojimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nevykdymas įsipareigojimo saugoti asmens duomenų paslaptį, dėl ko ieškovė neteko atsakovo pasitikėjimo dirbti jai pavestą darbą, – teisingai kvalifikuotas pagal DK 235 str. 2 d. 11 punktą kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.
Baigiant aptarti darbuotojo atleidimą, kai šis atskleidžia įmonės komercines paslaptis, paminėsime su kokiais sunkumais įmonės gali susidurti jį taikydamos, kaip pasiruošti, kad būtų galima tinkamai taikyti šį atleidimo iš darbo pagrindą.
Darbuotojų pareigas, be įstatymų, gali reglamentuoti lokaliniai teisės aktai: darbo tvarkos taisyklės (DK 230 straipsnis), pareigybės aprašymai ir nuostatai (DK 232 straipsnis), kolektyvinė sutartis ir kiti. Sudarydamas darbo sutartį, darbdavys privalo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą (DK 99 str. 4 dalis). Jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas dėl nežinojimo neatlieka arba netinkamai atlieka tam tikras pareigas, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti drausminės atsakomybės pagrindas. Darbdaviams patartina darbo sutartyje nustatyti darbuotojui konfidencialumo pareigą, kuri gali būti detalizuojama kituose dokumentuose.
Taigi siekiant užtikrinti informacijos konfidencialumą įmonėje, reikalinga sudaryti informacijos, kuri laikoma įmonės komercine paslaptimi, sąrašą. Su sąrašu būtina supažindinti įmonės darbuotojus, disponuojančius sąraše išdėstyta informacija. Tinkamiausias būdas suteikti darbuotojams informacijos ir susitarti dėl konfidencialios informacijos apsaugos yra konfidencialumo sutartis ar Informacijos pripažinimo komercinėmis paslaptimis ir jų apsaugos nuostatai. Tokių instrumentų esmė – susitarimas tarp šalių saugoti žinomą arba potencialiai žinotiną informaciją (komercinę paslaptį) ir be kitos šalies sutikimo neatskleisti jos tretiesiems asmenims. Jie sudaromi siekiant išsaugoti įmonės ir jos klientų bei partnerių komercines paslaptis bei kitą, jų laikomą konfidencialia, informaciją ir apsaugoti ją nuo bet kokio kėsinimosi, taip pat sustiprinti darbuotojo asmeninį atsakingumą už įmonės turto, gero vardo ir prestižo saugojimą.
Konfidencialumo sutartyje ar Nuostatuose turėtų būti numatytos šios nuostatos:
– kokia informacija pripažįstama komercine paslaptimi;
– kokia informacija nelaikoma komercine paslaptimi;
– komercinės paslapties administravimo tvarka (supažindinimas su komercine paslaptimi, informacijos (dokumentų), esančios komercine paslaptimi, žymėjimas, būdai, kuriais informacija saugoma (laikmenų rūšys), draudimas kopijuoti,
ir kt.);
– darbuotojų įsipareigojimai saugoti komercinę paslaptį;
– laikotarpis, nustatytas komercinei paslapčiai saugoti;
– atsakomybės (tiek drausminės, tiek materialinės) už konfidencialumo pareigos pažeidimą sąlygos.
Pavyzdžiui, konfidenciali informacija pagal svarbą, galimos žalos, kurią patirtų įmonė, jeigu ši informacija būtų prarasta arba atskleista neturintiems teisės ją sužinoti asmenims, dydį ir pagal apsaugos, būtinos tokiai informacijai apsaugoti, lygį gali būti skirstoma į visiškai slaptą, slaptą, konfidencialią ir riboto naudojimo informaciją. Pagal komercinės paslapties lygį gali būti suteikiami skirtingi įslaptinimo terminai.
Trumpai būtina aptarti darbuotojo materialinę atsakomybę, susijusią su komercinės paslapties atskleidimu. CK 1.116 str. 3 dalyje nustatyta, kad asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi darbuotojai, kurie, pažeisdami darbo sutartį, atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, ar kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama sutartį. Nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti patirtos išlaidos ir negautos pajamos. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu. Atsižvelgiant į tai, jog DK nustatyta, kad visiška materialinė darbuotojo atsakomybė gali būti numatyta specialiuose įstatymuose (DK 255 str. 1 d. 5 p.), taip pat į tai, kad pagal CK 1.116 str. 2 dalį informacija, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, ginama šio kodekso nustatytais būdais, manytume, kad darbuotojas žalą turėtų atlyginti visiškai.
Pažymėtina, kad darbdavys turi tiksliai, kaip to reikalauja norminiai teisės aktai, reglamentuoti komercinių paslapčių apsaugą įmonėje, nes teisme tikrinant darbuotojui (ieškovui) paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą (darbuotojo atleidimo atveju, kai šis atskleidžia įmonės komercines paslaptis), pareiga įrodyti šio darbuotojo supažindinimo su komercine paslaptimi faktą, neteisėtų veiksmų arba neveikimo ir kaltės buvimą tenka darbdaviui (atsakovui) (CPK 178 straipsnis), kuris tokiam faktui įrodyti gali panaudoti visas CPK 177 str. 2 ir 3 dalyse numatytas įrodinėjimo priemones.
-----------------------------------------------------------
Adv. dr. Tomas Bagdanskis
Advokatų kontora „Soloveičikas, Markauskas, Aviža“, SMA
Mykolo Römerio universiteto lektorius
Žurnalas "Juristas" 2006 m. Nr. 9
