2008-09-15 10:37:28
Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu įvykdomas teismo sprendimas ar kitas teismo priimamas procesinis dokumentas, kuriuo patenkinamas šalių pateiktas reikalavimas. Teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas besikreipiančios į teismą šalies reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismine tvarka.
Laikinosios apsaugos priemonės (CPK 144 str.) – laikinas ginčo apsaugos mechanizmas, garantuojantis būsimo teismo priimto procesinio sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynimo būdai, – jos tik padeda geriau užtikrinti kai kurių materialinių teisių gynybą. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti materialinių teisių gynybą, t. y. nenagrinėjant ir nesprendžiant ieškinio pagrįstumo užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama, kad šalių finansinė padėtis ar pats ginčo objektas per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliktų tokie, kokie buvo prieš pradedant nagrinėti bylą.
Reikalavimai taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra akcesoriniai, įstatymų nustatyta tvarka spręstini dėl kiekvieno ginčo, vykstančio atskiroje byloje, tai yra dėl kiekvieno perspektyvoje galimo teismo sprendimo atskirai.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė (periculum in mora – delsti pavojinga), kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo teismo (arbitražo) sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Teismas, taikydamas laikinąją apsaugos priemonę, nevertina ieškinio pagrįstumo, nes tai svarstytina nagrinėjant bylą iš esmės, įvertinant visas bylos aplinkybes, įrodymus ir priimant sprendimą dėl ieškovo reikalavimų. Be to, civilinio proceso įstatymas nesieja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo su atsakovo finansiniu pajėgumu ar galimybe atsiskaityti su ieškovu, kai jo atžvilgiu priimtas palankus teismo sprendimas; atsakovo turimas turtas savaime nepaneigia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos.
Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą numato CPK 145 str. 1 dalis, kur yra nustatyta, kad teismas gali imtis tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos kitose įstatymuose ir kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 145 str. 1 d. 13 p.). Pavyzdžiui, specialiąsias laikinąsias apsaugos priemones nustato CK 3. 65 straipsnis, Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 81 straipsnis ir kiti įstatymai.
Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi atitikti procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, nustatytus CPK 111 straipsnyje. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali būti pareikštas ieškinyje, priešieškinyje, pareiškime išduoti teismo įsakymą arba paduodamas kartu su ieškiniu ar atskirai, kai jau byla iškelta ir nagrinėjama teisme. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra realios grėsmės atsiradimas, kad būsimo teismo sprendimas bus tinkamai įvykdytas. Tokia grėsmė gali atsirasti bet kurioje proceso stadijoje dėl bet kokių subjektyvaus ar objektyvaus pobūdžio priežasčių, kurias gali lemti ne tik nuo bylos procese dalyvaujančių asmenų nepriklausančios objektyvios aplinkybės, bet ir pačių bylos dalyvių subjektyvūs veiksmai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Prašyme turi būti nurodomos aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir išdėstoma, kokios būtent laikinosios apsaugos priemonės ir kokiu būdu turėtų būti taikomos. Be to, remiantis CPK 178 straipsnio nuostatomis, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka įrodinėti nereikia. Todėl kreipiantis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtina įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Jeigu laikinosios apsaugos priemonės taikymas yra susijęs su registruojamo turto areštu, prašyme nurodoma prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė ir pateikiami registrų duomenys apie prašomą areštuoti turtą: apie nekilnojamąjį turtą – iš Registrų centro, apie kelių transporto priemones – iš valstybinės įmonės „Regitra“ ir t. t.
CPK 144 str. 3 dalis nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Minėta nuostata reiškia ir teismo teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo metu. Asmuo, pateikdamas teismui prašymą atnaujinti procesą, kartu gali pateikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Proceso atnaujinimas yra teismo proceso byloje pratęsimas, tačiau jis galimas tik teismui priėmus prašymą atnaujinti procesą. Teismas, tik priėmęs prašymą atnaujinti procesą (CPK 370 str. 2 d.), per CPK 148 str. 1 dalyje nustatytą trijų dienų terminą turi išspręsti kartu su šiuo prašymu teismui pateiktą pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo [6].
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje, kurioje buvo keliamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo klausimas, pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas po bankroto bylos iškėlimo praranda užtikrinančią paskirtį, dėl to tokių priemonių taikymas nėra tikslingas. Pareiškėjo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesuteiktų pareiškėjui pirmumo teisės prieš kitus bankrutuojančios įmonės kreditorius, nes pirmenybės teisę kreditoriams į bankrutuojančios įmonės turtą lemia galiojančio Įmonių bankroto įstatymo nustatytas kreditorių reikalavimų patenkinimo eiliškumas, taigi turto areštas pats savaime nesuteiktų pareiškėjui išieškojimo teisės į areštuotą turtą. Turto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, bankrutuojančiai įmonei gali būti taikomas tik iki bankroto bylos įmonei iškėlimo teisme. Tuo tarpu po bankroto bylos iškėlimo bankrutuojanti įmonė negali laisvai disponuoti turtu, nes bankroto administratoriaus teisės disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu yra griežtai suvaržytos, turtas yra realizuojamas pagal Įmonių bankroto įstatymą ir gautos lėšos panaudojamos kreditorių reikalavimams tenkinti bendra tvarka [8].
CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, vadovaujantis įstatymu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimas, pirmiausiai įvertinant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 str.). Teismų praktika rodo, kad didelė ieškinio suma savaime preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tai gali padidinti riziką, jog būsimo teismo sprendimas bus neįvykdytas.
Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymui, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra iš tikrųjų įmanomas, t. y. teismo nutartį dėl konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galima realiai įvykdyti (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d.javascript:openStr(53717,'145'), 152 str. 1 d.). Ieškinio užtikrinimo priemonė, neatitinkanti pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Laikinosios apsaugos priemonės dažniausiai yra taikomos asmens, kuris yra ginčo šalis byloje ir kuriam vienas ar kitas daiktas priklauso pagal nuosavybės teisę, turtui, tačiau CPK 145 str. 1 d. 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo – gali būti taikoma ne vien tik ribojant atsakovo nuosavybės teisę į turtą, o atsižvelgiant į pareikšto ieškinio pobūdį ir dalyką tokia apsaugos priemonė gali būti taikoma ir laikinai apribojant kitų asmenų nuosavybės teisę į ginčo objektus. Atkreiptinas dėmesys ir į šios laikinosios apsaugos priemonės ekonominį efektą, t. y. ji nereikalauja specialaus vykdymo. Be to, pažymėtina, kad pradinio ieškovo pakeitimo tinkamu ieškovu faktas pats savaime nepanaikina laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų atsakovui.
Pagal CPK 145 str. 5 dalį tais atvejais, kai yra laikinai apribojamos nuosavybės teisės į daiktą, priklausantį pagal bendrosios nuosavybės teisę, gali būti areštuota tik asmeniui, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, priklausanti turto dalis. Jei turto dalis bendrojoje nuosavybėje nenustatyta, laikinai, kol bus nustatyta šio asmens turto dalis bendrojoje nuosavybėje, gali būti areštuotas visas turtas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principai
Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas susijęs su laikinu turtinių ir kitų atsakovo (skolininko) teisių ribojimu bei jo veiklos suvaržymu, todėl čia ypač svarbus teisės principų įgyvendinimas.
Lietuvos teisinė sistema grindžiama LR Konstitucijoje įtvirtintu teisingumo principu, kurio vienas iš aspektų – visų asmenų lygiateisiškumas. Teisingumo principas yra universalus principas, kuris dar suponuoja ir tai, kad bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui bei turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, be to, teisingumas gali būti įgyvendinamas tik užtikrinant interesų pusiausvyrą bei išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumo. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. teisingumas reikalauja užtikrinti kreditoriaus ir skolininkų teisėtų interesų pusiausvyrą. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisingumas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginama visiškai, tačiau kartu būtina atsižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir į pagrįstus skolininko interesus, į jo turtinę padėtį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes skolininkui bei kitiems su skolininko veikla susijusiems asmenims. Tačiau pažymėtina, kad šalių teisių visiška pusiausvyra tiesiogine prasme nėra galima.
Laikinosios apsaugos priemonės teismo turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, o taikant kelias laikinąsias apsaugos priemones jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą (CPK 145 str.). Be to, ekonomiškumo principas reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad jos maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o drauge ir atsakovas nepatirtų nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs.
Pažymėtina, kad vadovaudamasis šalių proporcingumo ir ekonomiškumo principais teismas, taikydamas areštą atsakovo (skolininko) turtui, turėtų pirmiausia areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kitą ilgalaikį materialųjį turtą ir tik jo nesant ar esant nepakankamai areštuoti atsakovo pinigines lėšas, leidžiant iš jų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas.
Be to, taikant minėtus principus, jei yra areštuojamos žaliavos, t. y. atsakovo gamybinėje veikloje tiesiogiai naudojamas turtas, tokiu atveju areštas turėtų būti taikomas tam tikrai turto masei, o ne konkretiems daiktams. Atsižvelgiant į turto paskirtį, valdytojas turi teisę keisti turto sudėtį, formą, tačiau negali mažinti jo bendros vertės. Tokiu atveju areštuoto turto vertė išlieka nepakitusi ir atsakovas gali netrukdomas vykdyti savo gamybinę veiklą.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepranešus atsakovui
CPK 148 str. 1 dalis nurodo, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą pranešama atsakovui, tačiau numato išimtį, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui, jeigu toks pranešimas sutrukdys taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Taigi įstatymų leidėjas suteikė diskrecijos teisę teismui pačiam, įvertinus bylos aplinkybes, spręsti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą tikslingiau nagrinėti pranešus atsakovui, ar jam nepranešus, tačiau reikia pažymėti, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba padarys jų taikymą neįmanomą. Tačiau, analizuojant teismų praktiką, pastebėta, kad laikinosios apsaugos priemonės beveik visada yra taikomos nepranešus atsakovui (skolininkui) ir tik labai retai, išimtiniais atvejais, apie jų taikymą jis yra informuojamas. Visais atvejais laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos nepranešus atsakovui priimant preliminarų sprendimą (CPK 427 str. 5 d.) ar išduodant teismo įsakymą.
Laikinosiomis apsaugos priemonėmis nepareiškus ieškinio siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, kurios galėtų lemti paties ieškinio reiškimo beprasmiškumą, nes būtų prarasta reali galimybė įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tuo atveju, kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas duomenų, koks bus pats ieškinys, kas dalyvaus byloje ir pan., taigi šioje proceso stadijoje teismas iš tiesų turi labai mažai duomenų apie kilusį ginčą ar jo šalis.
Pagal CPK 148 str. 2 dalį teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio padavimo dienos, t. y. nepareiškus ieškinio, tik remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu. Taigi iki ieškinio padavimo laikinosios apsaugos priemonės taikytinos vadovaujantis tik suinteresuoto asmens pagrįstu raštišku prašymu (CPK 155 str. 2 d.), o pareiškus ieškinį teisme jos gali būti taikomos ne tik dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, bet ir teismo iniciatyva (CPK 155 str. 1 d.).
CPK 148 str. 3 dalis nustato, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, prašyme turi nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, ir pateikti įrodymus, patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams. Įrodymai, patvirtinantys grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams, galėtų būti duomenys, liudijantys, kad asmuo, kuris byloje yra atsakovas, sužinojęs apie rengiamą ieškinį, imasi nesąžiningų priemonių, dėl kurių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Apie tai, pavyzdžiui, galima būtų spręsti iš tokių veiksmų: spaudoje ar kitose informacijos priemonėse pasirodęs skelbimas apie asmeniui, kuris byloje bus atsakovas, priklausančio turto pardavimą, asmens gyvenamosios vietos pakeitimas, sudarymas sutarčių, kuriomis siekiama padidinti to asmens turtinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims ir pan. [10]. Pateikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui padavimo dienos, suinteresuotas asmuo sumoka pusę CPK 80 straispnyje numatyto žyminio mokesčio, kuris negrąžinamas nepareiškus ieškinio, išskyrus atvejus, kai ieškinys nepareiškiamas be suinteresuoto asmens kaltės (CPK 148 str. 2 d.).
Kiekvienu atveju asmens prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos nurodytas aplinkybes apie grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams turi įvertinti teismas (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad įstatymo nuostatą – grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams – reikėtų aiškinti plačiau ir iki pareiškiant ieškinį bei prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones kaip įrodančias grėsmę aplinkybes sieti ne tik su grėsme turtiniams interesams. Pavyzdžiui, tam tikra grėsmė gali kilti šalies sveikatai ar kitiems neturtiniams interesams, todėl minėtu atveju nepareiškus ieškininio laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti galima taikyti.
Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
Nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones įsigalioja nuo priėmimo dienos, tačiau visos pirmosios instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių skundžiamos pateikiant atskirąjį skundą (CPK 148 str. 5 d., 151 str. 1 d.). Atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių padavimas nesustabdo bylos nagrinėjimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neskundžiamos (CPK 151 str. 5 d.).
CPK 152 str. 4 dalis nustato, kad šiame skyriuje nurodytas teismo nutartis, taigi ir teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, vienos priemonės pakeitimo kita arba jos panaikinimo (CPK 146, 148, 150 str.), antstolis vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, vienos priemonės pakeitimo kita arba jos panaikinimo pati savaime yra vykdomasis dokumentas (CPK 587 str. 4 p.), todėl šios nutarties pagrindu vykdomasis raštas nėra išduodamas.
CPK 152 str. 3 dalyje yra numatyta, kad teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita ar jos panaikinimo (CPK 152 str. 1, 2 d.) nedelsiant nusiunčiama antstoliui. Lingvistinė nurodytos teisės normos prasmė neleidžia teigti, jog būtent teismas yra tas subjektas, kuriam tenka pareiga išsiųsti antstoliui bet kurią priimtą nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, vienos priemonės pakeitimo kita arba jos panaikinimo, todėl aiškinant šios normos turinį būtina atsižvelgti į jos sisteminius ryšius su kitomis CPK nuostatomis. Nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtą teismo iniciatyva, teismas pateikia pasirinktam antstoliui, o tuo atveju, kai laikinosios apsaugos priemonės taikomos šalies iniciatyva, nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo išduodama šiai šaliai, kuri ją pateikia vykdyti pasirinktam antstoliui. Tokia pat tvarka turi būti antstoliui pateikiama vykdyti ir teismo nutartis dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita arba taikytos priemonės panaikinimo. Taigi pats teismas antstoliui, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra vykdymo vieta, išsiunčia nutartį taikyti laikinąją apsaugos priemonę, pakeisti vieną priemonę kita arba ją panaikinti tik tuo atveju, kai tokia nutartis priimta teismo iniciatyva (CPK 144 str. 2 d., 146 str. 5 d., 150 str. 2 d.), kai patenkinamas suinteresuoto asmens prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo suinteresuotas asmuo pats pateikia vykdyti antstoliui [10].
Pagal CPK 145 str. 6 dalies nuostatą areštavus lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Atkreiptinas dėmesys, kad dažnai juridiniai asmenys, kuriems yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, yra veikiančios įmonės, privalančios mokėti išmokas, susijusias su joje dirbančių darbuotojų darbo teisiniais santykiais, privalomuosius mokėjimus valstybės bei socialinio draudimo biudžetams, o visų jos piniginių lėšų areštas gali žymiai apsunkinti įmonės veiklą ar padaryti ją neįmanomą. Todėl areštuojant įmonės pinigines lėšas, esančias sąskaitose bankuose, o taip pat įmonės kasoje, būtina leisti atlikti su šiomis lėšomis mokėjimus, susijusius su darbo teisiniais santykiais, o taip pat privalomuosius mokėjimus valstybės bei socialinio draudimo biudžetams.
Atsakovo (skolininko) teisių gynimo būdai, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones
Vadovaujantis proporcingumo bei šalių lygiateisiškumo principais, įstatymai numato tam tikras priemones, kuriomis gali pasinaudoti atsakovas (skolininkas), gindamas savo teises bei teisėtus interesus.
Pagrindiniai atsakovo (skolininko) teisių gynimo būdai, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, yra: nuostolių, kuriuos padarė suinteresuoto asmens prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atlyginimas, atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas, laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas, prašymas dėl visų ar dalies laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, banko garantijos ieškinio sumai ar laidavimo rašto pateikimas, tam tikros sumos įmokėjimas į teismo depozitinę sąskaitą.
Viena iš šalių interesų derinimo priemonių numatyta CPK 147 str. 1 dalyje, kuri nurodo, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimą. Ši priemonė leidžia ne tik užtikrinti, kad ieškovo reikalavimų netenkinimo atveju atsakovui bus atlyginti jo patirti nuostoliai, bet ir riboja ieškovo galimybes piktnaudžiauti savo teisėmis. Svarstant nuostolių, galinčių atsirasti taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo klausimą, įprastai atsižvelgiama į ieškinio (ginčo) pobūdį ir preliminarų galimų nuostolių dydį. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo suma turi atitikti protingumo kriterijus ir nepagrįstai nesuvaržyti ieškovo teisių bei atitikti abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Nagrinėjant bylą pasikeitus aplinkybėms, sudarančioms pagrindą kitaip vertinti galimų atsakovo nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių preliminarų dydį, suinteresuotų šalių prašymu taikyta nuostolių atlyginimo užtikrinimo suma gali būti atitinkamai sumažinta arba padidinta (CPK 147, 146, 3 str. 6 d.).
Nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo teismas turi pagrindą pareikalauti tada, kai tokių nuostolių atsiradimo tikimybė yra pakankamai akivaizdi ir yra galimybė preliminariai nustatyti apytikslį galimų nuostolių dydį. Ieškovo turtinės padėties lygis negali būti laikomas objektyviu teisiniu pamatu uždedant pareigą užtikrinti atsakovo galimų nuostolių atlyginimą arba atleidžiant nuo tokios pareigos. Ieškovo bloga turtinė padėtis gali turėti reikšmės vertinant atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo tikslingumą, tačiau turi būti pagrįsta tų nuostolių atsiradimo tikimybė. Pažymėtina, kad užtikrinti nuostolių atlyginimą, atsiradus realiam ir įrodymais patvirtintam galimų nuostolių susidarymo pagrindui, teismas gali pareikalauti bet kurioje vėlesnėje bylos proceso stadijoje.
Nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo paskirtis plačiąja prasme – užtikrinti atsakovui galimybę ir pirmumo teisę reikalauti padengti dėl ieškovo iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patirtus nuostolius iš ieškovo įmokėtos sumos. Užtikrinant galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, pakanka pateikti įrodymų, kad nuostoliai gali atsirasti ateityje, tačiau nebūtina pagrįsti konkretaus nuostolių dydžio. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydį teismas turi nustatyti atsižvelgdamas į galimų nuostolių dydžio prognozę, įvertinant laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių pasekmes, ribojant šią veiklą, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, konkrečių būsimų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų) dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Ieškovas gali būti įpareigojamas užtikrinti atsakovo patirtų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, padengimą, kai teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pripažįsta, jog yra galimybė tokiems nuostoliams atsirasti ateityje ir galimybė, kad dėl kokių nors ieškovo veiksmų atsakovo nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (pavyzdžiui, ieškovas neturi turto Lietuvoje, nuostoliai gali būti žymūs, ieškovas gali būti finansiškai nepajėgus jų padengti, ieškovas gali vengti nuostolių atlyginimo ir pan.). Tačiau pažymėtina, kad įstatymas suteikia teismui teisę, bet ne pareigą reikalauti, kad ieškovas pateiktų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą.
Šiame straipsnyje buvo aptarta tik keletas klausimų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu: laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepranešus atsakovui, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovo (skolininko) teisių gynimo būdai, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Antrajame straipsnyje bus aptarti klausimai, susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, siekiant užtikrinti arbitražo sprendimo įvykdymą, bei su areštu, taikomu atsakovo (skolininko) turtui (akcijoms), kiti su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu susiję klausimai.
Literatūra
1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas // Valstybės žinios, 2002, Nr. 36 –1340.
2. Lietuvos Apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 8 d. nutartis, pagal atsakovo UAB ,,Gemavila“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje Nr. 2-1314-109/2005, bylos Nr. 2-638/2005.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, Šveicarijos įmonė ,,Apatit Fertilizers S.A.“ v AB ,,Lifosa“, civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002.
4. Lietuvos Apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 1 d. nutartis pagal atsakovo UAB ,,Romelina“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 3 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-216-260/2005, bylos Nr. 2-607/2005.
5. Lietuvos Apeliacinio teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartis, pagal ieškovų A. B., L. S., B. M., V. S., M. S., I. T., N. G., I. J., J. T., G. A., A. R., N. Z., A. K., T. A., I. G., V. Z., R. V., J. B., J. Š., V. T., M. P., B. K., R. T., A. L., R. P. K., S. G., R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 20 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-2210-41/2005, bylos Nr. 2-451/2005.
6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2002 m. sausio 17 d. Konsultacija Nr. A3 – 53 // Teismų praktika Nr. 22.
7. Lietuvos Apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. nutartis pagal ieškovo UAB ,,Limedika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2495-45/2005, bylos Nr. 2-625/2005.
8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS kolegijos 2004 m. gruodžio 16 d. nutartis, c.b. AS „Parekss banka“ v. UAB „Partex lizingas“,civilinėje byloje Nr. 3K-7-552/2004.
9. Lietuvos Apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutartis pagal Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie LR Vyriausybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarties, priimtos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, bylos Nr. 2-551/2005.
10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2003 m. balandžio 11 d. Konsultacija Nr. A3 – 82 // Teismų praktika Nr. 19.
11. Lietuvos Apeliacinio teismo 2005 m. spalio 20 d. nutartis pagal atsakovo UAB „Klaipėdos monolitas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 6 d. nutarties, priimtos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, civilinėje byloje Nr. 2-2443-45/2005, bylos Nr. 2-540/2005.
12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2004 m. kovo 1 d. Konsultacija Nr. A3 – 93 // Teismų praktika Nr. 20.
13. Lietuvos Apeliacinio teismo 2005 m. rugsėjo 8 d. nutartis pagal atsakovo VĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 11 d. nutarties, kuria atsakovui viešajai įstaigai „Teleradijo kompanija Hansa“ taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2171-34/2005, bylos Nr. 2-444/2005.
14. Lietuvos Apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 8 d. nutartis pagal atsakovo J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 10 d. nutarties, kuria atmestas prašymas užtikrinti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą civilinėje byloje Nr. 2-2534-34/2005, bylos Nr. 2-613/2005.
15. Lietuvos Apeliacinio teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartis pagal atsakovo valstybės įmonės Valstybės turto fondas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 23 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo, civilinėje byloje Nr. 2-1872-28/2005, bylos Nr. 2-348/2005.
-----------------------------------------------------
Irmantas Šulcas
Teisininkas
Žurnalas "Juristas" 2006 m. Nr.5
