2008-09-15 10:20:44
Pašmaikštaudami apie etines problemas, su kuriomis tenka susidurti tvarkant verslo reikalus, pakalba visi, na, bent jau pasakodami anekdotus. Bet daugeliui, ypač vadovų, jei tik pokalbis pakrypsta rimtesnės diskusijos link, galiausiai ima atrodyti, kad tai tėra tuščias laiko švaistymas.
„Kalbėk nekalbėjęs, – sako jie, – o dirbti reikia, ir renkiesi, žmogus, juk dažniausiai tą variantą, ne kurį norėtum, o kurį gali rinktis. Ne etika diktuoja verslui sąlygas, o pats verslas (ar gyvenimas) nustato taisykles...“
Mes patys, jei jau ėmėmės šio straipsnio, prisidėtume prie tų, kurie manytų, kad retkarčiais verta stabtelti ir pamąstyti apie tai. Kodėl? Pabandysime atsakyti.
„Nedaryk taip, negražu!“, – prisiminkite pirmąsias savo etikos pamokas, gautas dar vaikystėje. Tuomet ir ėmėme dėliotis į lentynėles, kas gražu, o kas ne, kas gerai, o kas blogai, kas galima, o ko ne, kas priimtina ir kaip nederėtų elgtis. Iš esmės juk etika tik tai ir tesprendžia. Jei tose mūsų lentynėlėse tvarka būtų visur vienoda, tiesiog standartinė, viskas būtų ganėtinai paprasta – tereiktų išleisti įstatymą, kad privalu elgtis gražiai ir deramai. Daugelis svarbiausių problemų taip ir išsisprendžia: visi sutinkame, kad negalima žudyti, vogti, kad nedera duoti kyšių, nes tai žemina ir duodantį, ir imantį, kad ... Tai kaipgi ten su tais kyšiais? Nedera, bet, jeigu, kai kuriomis aplinkybėmis, su sąlyga ... Pasirodo, kiek daug erdvės interpretacijai! Ir kuo kasdieniškesnės problemos kyla, kuo jos mažiau panašios į problemas, nes tai tik gyvenimo būdas, tiesiog toks elgesio stilius ar charakteris, galų gale skonis, dėl kurio nesiginčijama, tuo daugiau turime erdvės, taigi ir laisvės rinktis, kaip elgtis. Na, o kuo daugiau pasirinkimo variantų, tuo didesnė tikimybė, kad gali ir nepataikyti – kažkam nepatiks ir liksi apkaltintas neetišku elgesiu, nors ir labai stengeisi...
Tikriausiai todėl žmonės sugalvojo vieną auksinę taisyklę: „Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi“. Daugeliu atveju ji tikrai puikiai tinka. Bet tai tik pusė tiesos: juk eidami žvejoti kažkodėl nešamės sliekų, o ne šokolado... Taigi, pasirodo, egzistuoja ir dar viena auksinė taisyklė, kurią gražiai suformulavo Bernardas Šo: „Nesielk su kitu taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi, nes jam tai gali nepatikti“.
Matyt, nenorėdami pasiklysti miške tarp dviejų pušų, konkretūs ir dalykiški verslo žmonės, praktiški vadybininkai ir įstaigų tarnautojai, kaip, beje, ir daugelis kitų, apskritai numoja ranka į šį klaidžiojimą. Ir ką jie daro toliau?
Jie sako: „Nesuprantu, kaip taip galima!“, „Ir kodėl jie ...“, „Mes tai tokioje situacijoje ...“ ir t. t. ir pan. Taip atsiranda „jie“ ir „mes“ skirtingose barikadų pusėse. Kitaip sakant, savi ir svetimi, suprantami ir nenuspėjami, patikimi ir pavojingi, galiausiai – geriečiai ir blogiečiai. Patinka turėti aplink daug tų, pavojingųjų, kurie, atrodytų, tik ir laukia, kaip pakenkti, apsunkinti reikalų sprendimą, pademonstruoti savo jėgą ar tiesiog, progai pasitaikius, pasišaipyti? Kažkodėl manome, kad daugelis atsakytų – ne. Ir tai būtų viena priežasčių, kodėl verta panagrinėti požiūrių į etines problemas skirtumus – tai, kas mums atrodo svetima ir priešiška, gali pasirodyti besą visai šaunu, tik kitaip, nei esame įpratę. O mūsų nuskriausti ar įžeisti apskritai niekas neketino, na, bent jau kol nepradėjome atvirai piktintis.
Puikus pavyzdys galėtų būti kultūriniai skirtumai, taip pat ir versle. Amerikietis tarptautinio verslo konsultantas Richard‘as R.Gesteland‘as savo knygoje apie meną bendrauti ir derėtis įvairiose kultūrose išskiria keturis kriterijus, kuriais skiriasi įvairių kultūrų elgesio versle modeliai.
Anot jo, svarbiausias skirtumas – tai žmonių orientacija į dalykinius reikalus arba orientacija į tarpusavio santykius. Pirmieji daugiausia dėmesio skiria užduotims, rezultato siekiui, o antriesiems labiau rūpi žmonės ir pats verslo plėtojimo procesas. Nesusipratimai kyla tuomet, kai į reikalus orientuoti verslo žmonės (OR) nori pradėti verslą labiau orientuotose į santykius (OS) rinkose. Dauguma OS žmonių OR atstovus laiko įkyriais, agresyviais ir pernelyg tiesmukais. O dauguma OR verslininkų mano, kad OS kultūrai atstovaujantys jų partneriai dažnai be reikalo atidėlioja sprendimus, neturi savo nuomonės ir yra tiesiog nenuspėjami. Labai skirsis šių kultūrų atstovų poreikis užmegzti asmeninį kontaktą, taip pat skiriamas dėmesys ir laikas susipažinti ir įgyti pasitikėjimo, pažinčių reikšmė, kontrakto sudarymui skiriamas vaidmuo. Kas tos OR šalys? Šiaurės Amerika, Šiaurės ir germaniškoji Europa, Didžioji Britanija, Australija – žodžiu, kaip mes sakome, vakariečiai. OS orientacijos ypač laikomasi arabų valstybėse, Lotynų Amerikos šalyse, daugelyje Afrikos ir Azijos šalių. Viduržemio jūros regionas ir Rytų Europa būtų kažkur per vidurį.
Kitas skirtumas – formalios (hierarchinės) ir neformalios kultūros. Laisvas neformalus bendravimas piktina aukšto rango žmones iš hierarchinių kultūrų, beje, lygiai taip pat, kaip ir perdėtas (jiems taip atrodo!) formalių verslo žmonių dėmesys asmens statusui gali įžeisti neformalaus elgesio partnerius. Labai neformaliomis kultūromis autorius vadina JAV ir Australiją. Priešingybė joms būtų didesnė Europos dalis (išskyrus Daniją ir Norvegiją), arabų šalys, Lotynų Amerika, didžioji Azijos dalis.
Be to, pasirodo, skirtingose kultūrose įprasta nevienodai traktuoti laiką – vienur griežtai, kitur laisvai. Dalis pasaulio visuomenių, pasirodo, tiesiog garbina laiką ir griežtas darbotvarkes, kita dalis dėl to jaudinasi kur kas mažiau. Nesusipratimai gali kilti todėl, kad laiko garbintojai (t. y. Šiaurės ir germaniškoji Europa, Šiaurės Amerika, Japonija) laisviau traktuojančius laiką kolegas (arabų, Afrikos, Lotynų Amerikos, Pietų ir Pietryčių Azijos šalių atstovus) linkę laikyti tinginiais, nedrausmingais ir nemandagiais žmonėmis. Pastarieji pirmuosius laiko pedantais, vergaujančiais pačių susikurtoms taisyklėms – taigi, aišku, nelabai maloniais žmonėmis...
Na, ir, žinoma, labai skiriasi ekspresyvios ir santūrios kultūros. Jų atstovai bendrauja visiškai kitaip, ir tai greitai pastebime – turime galvoje ir kalbos tempą bei intonacijas, ir gestų kalbą, ir akių kontaktą, ir atstumą tarp besikalbančiųjų. Tik pabandykite įsivaizduoti Viduržemio jūros regiono ar Lotynų Amerikos verslininką, besišnekučiuojantį su Šiaurės Europos, Rytų ar Pietryčių Azijos atstovu.
Čia suminėti kraštutiniai kultūrinių skirtumų variantai, žinoma, yra itin ryškūs. Save priskirdami Rytų Europai, galime laikyti nuosaikiais kone visų čia išvardytų kriterijų atžvilgiu. Tačiau, būdami kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, mes net ir savo šalies teritorijoje galime susidurti su nevienodais papročiais ir pažiūromis. Juo labiau kad esame tie, kurie gyvena ne tik geografinėje, bet ir laiko kryžkelėje. Vyresnioji karta augo, mokėsi ir formavo savo įsitikinimus veikiant kur kas mažiau vakarietiškai aplinkai. Svarbu čia ne tik, iš kokių vadovėlių mokėsi. Na, pavyzdžiui, žiūrėjo visai kitokius animacinius filmukus nei dauguma dabartinių dvidešimtmečių. Smulkmena? Bet štai ateini į dvi įmones, kurių savininkų, vadovų ir darbuotojų (juk renkamės pirmiausiai savus – suprantamus ir prognozuojamus!) vidutinis amžius skiriasi trimis dešimtmečiais, ir pajunti tarp jų didžiulį skirtumą. Ką daryti, jei viena įmonė nori užmegzti kontaktą su kita? Jei viena yra pardavėja, o kita – pirkėja? Arba jei viena prisijungia prie antrosios? Galų gale jei jūs pradeda dirbti organizacijoje, kurioje vyrauja kiti papročiai, kitoks mąstymo būdas ir kitokios vertybės nei ten, kur dirbote ligi šiol?
Dažniausiai gelbsti dvi taisyklės, kurias jūs, be abejo, žinote:
1. Pardavėjas taikysis prie pirkėjo.
2. Atvykėlis (naujokas) taikysis prie esamų papročių.
Nemalonu gali būti tik tai, kad šių taisyklių gali būti sunku laikytis. Na, kiekgi galima versti save elgtis pagal tas kvailas ir nesuprantamas normas, kurių laikosi svetimieji, su kuriais tik aplinkybių verčiamas privalai bendrauti! Rezultatas gali būti stresas ir prasta savijauta arba trūkusi kantrybė ir sugadinti santykiai, arba ir viena, ir kita.
Todėl siūlome dar keletą taisyklių. Pirma taisyklė:
• Įpraskite galvoti, kad visi žmonės visada renkasi ne blogiausią jums savo elgesio variantą, o geriausią iš visų jiems žinomų ir tinkamiausią, jų manymu, esamoje situacijoje. Tai, beje, viena iš keleto pagrindinių NLP (vadinamojo neurolingvistinio programavimo) prezupozicijų, arba aksiomų. Kai imsite apie tai galvoti, greitai pajusite, kad tai stipriai susiję su tolerancijos ugdymu, o tai savo ruožtu su įvairių vertybių pažinimu, taip pat ir gilinimusi į skirtingas etines pažiūras nesistengiant jų vertinti nei kaip gerų, nei kaip blogų. Taip mokomės trinti ribą tarp to, kas sava, ir to, kas svetima.
Tai kas gi vis tik yra ta etika? Tam tikros visuomenės papročiai ir juos nusakančios moralinės normos? Lyg ir taip, tačiau tai dar ne viskas. Kiekvienas žmogus, kasdienybėje taikydamas lyg ir tą patį moralinių nuostatų rinkinį, jį dar tarsi perleidžia per savo individualių vertybių filtrą. O tas individualias vertybes mums susiformuoti padeda ne tik aplinka, kurioje gyvename, net jei įvertintume ir pačią artimiausią socialinę aplinką, t. y. šeimą ir draugus, bet ir kiekvieno asmenybės tipas ir jo nulemti skirtingi psichologiniai prioritetai. Juk sutiksite – net ir viename mieste, kaime ar pagaliau šeimoje, jau nekalbant apie verslo įmonę, nėra vieningos etikos, kuria vienodai vadovautųsi visi.
Otto Kroeger‘is ir Janet M.Thuesen, remdamiesi Karl‘o Gustav‘o Jung‘o asmenybės tipologijos teorija, savo knygoje apie psichologinius žmonių tipus ir tai, kaip jie atsispindi versle, aprašė taip pat ir skirtumus, susijusius su etinių problemų sprendimu.
Štai du visiškai skirtingi darbuotojai – ryškus ekstravertas ir stiprus intravertas. Pirmasis energingas, aktyvus, daug ir garsiai kalba, lengvai bendrauja, jam svarbu veikti ir dalyvauti, būti tarp žmonių ir turėti galimybę išsakyti savo nuomonę. Antrasis – išoriškai atrodo pasyvesnis, linkęs mažiau kalbėti, daugiau klausyti, apgalvoti. Koks bus jų santykis su etika? Ekstravertas norės kontroliuoti visus aplinkinius (ir net toliau esančius), jam rūpės ir norėsis aptarti, kas, kaip ir kodėl pasielgė, taip pat jam magės duoti savo patarimų ir įsikišti net ir į tų problemų, kurios jo tiesiogiai neliečia, sprendimą. O intravertas pirmiausia bus linkęs vadovautis devizu: būk ištikimas sau. Todėl jis stengsis kontroliuoti tik save patį, na, gal dar keletą artimiausių žmonių. Tai kažkiek panašu į ekspresyvių ir santūrių kultūrų skirtumus – matyt, ekspresyviose vyrauja ekstravertai...
Antra taisyklė:
• Psichologinių prioritetų pora, lemianti asmenybės tipą, yra sensoriškumas ir intuityvumas. Nuo to priklauso, kaip mes renkame informaciją iš aplinkos. Tai štai sensoriškesnis (konkretesnis) žmogus visuomet vertins konkrečius poelgius, įvykius ir faktus, o ne svarstys apie globalias problemas. Be to, jis bus linkęs viską supaprastinti ir priimti paraidžiui. O intuityvesnis visad ieškos konteksto –sakykim, pats kyšio davimo faktas jam neatrodys nei geras, nei blogas, neįvertinus, kokiais tikslais buvo vadovaujamasi ir dar begalės įvairiausių kitų aplinkybių. Belieka pridurti, kad sensoriškų asmenybių turime maždaug keturis kartus daugiau.
Kai reikia priimti sprendimą (o taikydami etines normas mes tai ir darome, t. y. sprendžiame, kas gerai, o kas blogai), vieni žmonės yra linkę vadovautis jausmais ir atsižvelgti, kaip tai paveiks visus su tuo reikalu susijusius asmenis, kiti stengiasi būti objektyvūs, t. y. vadovaujasi mąstymu ir logika. Štai jie ir etikoje pirmiausia matys taisyklių, kurių reikia laikytis, rinkinį. Ir nieko asmeniško – net kalbėti apie tai neverta! Švelnesnės natūros, jautresniems žmonėms – tai visada gyva problema. Įdomu tai, kad labiau vakarietiškoje mūsų kultūroje didžioji dalis vadovų yra vadinamojo mąstančio, arba objektyvaus, tipo asmenybės.
Paskutinė psichologinių prioritetų pora nusako, ar svarbiau greitai priimti vienareikšmį sprendimą, ar svarbiau kuo geriau įsigilinti ir suprasti situaciją. Žmonės, kurie greičiau sprendžia ir vertina nei gilinasi, viską mato juoda balta: sykį „priklijavo etiketę“, ir baigta, nuomonės keisti nebus linkę. Bet užtat tai padarys ryžtingai. O žmones, kurie įsigilina, ilgai dvejoja ir dėl nieko nėra visiškai tikri, lengviau perkalbėti ar įtikinti. Kurių vadovų mūsų kultūroje yra daugiau? Paprastai linkusių spręsti. Dažniausiai jie, beje, yra ir stipriai orientuoti į rezultatą.
Nei vienas psichologinis tipas nėra etiškesnis už kitą. Tiesiog jie yra skirtingi, ir kiekvienas turi savo privalumų ir stiprybių. Todėl, jei formuotume kažką panašaus į „prisiekusiųjų tarybą“ etinių problemų sprendimui, būtų geriausia, jeigu joje dalyvautų kuo įvairesnės asmenybės, kad būtų atkreiptas dėmesys į visus įmanomus niuansus.
Atsižvelgdami į individualų asmenybės tipą, rekomenduojame ir dar keletą taisyklių:
• Būkite ištikimi pirmiausia patys sau – darykite tik tai, kuo tikrai tikite ir kas jums natūraliai būdinga. Taip jūsų elgesys bus bent jau nuoseklus, o jūs pats – patikimas žmogus.
• Nesipiktinkite dėl kitokio nei jūsų požiūrio. Nevertinkite kito elgesio pergreit. Verčiau pasistenkite suprasti jo mąstymo būdą, priklausantį ir nuo kultūrinių ypatumų, ir nuo asmenybės tipo.
• Kilus nesusipratimui, palyginkite viską – ir ką matote vienodai, ir ką skirtingai. Neretai mes pastebime tik skirtumus, todėl tai greitai ima mus erzinti.
• Ir paskutinis patarimas: įsitikinkite, ar tai, dėl ko kilo nesusipratimas, tikrai yra etikos problema. Gal tai tik kažkam (ar jums pačiam) patogi proga atsilyginti už kokį seną įvykį?
Eglė MASALSKIENĖ
Vitoldas MASALSKIS
KĮ „Lokada“
Žurnalas "Vadovas ir pasaulis"