2008-09-15 10:48:21
Kompiuteriniu būdu apdorota informacija tampa vis labiau populiaresnė šiuolaikiniame pasaulyje. Vystantis elektroninei prekybai, susirašinėjant su valstybinėmis institucijomis, bendraujant elektroniniu paštu su užsienio partneriais, siunčiant tarnybinę informaciją kompiuteriniu būdu yra būtina patikrinti faktus, gauti garantijas bei patvirtinimus. Elektroninės informacijos galiojimą garantuoja elektroninis parašas, kurio diegimas priklauso ne tik nuo finansinių išteklių, technologinių sprendimų, bet ir nuo teisinės bazės.
Šio darbo tikslas - apžvelgti teisės aktus, reglamentuojančius elektroninio parašo funkcionavimą Lietuvoje.
Darbe pateikiama Lietuvos Respublikos Elektroninio parašo įstatymo analizė bei palyginimas su Europos Sąjungos elektroninio parašo direktyva. Taipogi supažindinama su visuma poįstatyminių teisės aktų, būtinų elektroninio parašo įgyvendinimui užtikrinti.
Elektroninio parašo teisinės bazės analizė
Europos Sąjungos teisės specialistai supratę elektroninio parašo svarbą, 1999 m. parengė Europos Sąjungos elektroninio parašo direktyvą, kuri nustatė teisinius reikalavimus elektroniniam parašui. Anot R.Čėsnos ir D.Štitiliaus, direktyvos svarbiausiais elementais tapo juridinis elektroninio parašo pripažinimas, elektroninio parašo naudojimo taisyklių nustatymas, sertifikavimo paslaugų teikimo įteisinimas ir reglamentavimas. Europos Sąjungos elektroninio parašo direktyvos 1 straipsnyje suformuluotas direktyvos tikslas – palengvinti elektroninių parašų naudojimą ir prisidėti siekiant jų teisinio pripažinimo. Ši direktyva turėjo būti perkelta į nacionalines Europos Sąjungos valstybių narių teisines sistemas iki 2001 m. liepos mėn. 19 d.
2000 m. liepos 11 d. Lietuvoje buvo priimtas Lietuvos Respublikos Elektroninio parašo įstatymas (toliau - Elektroninio parašo įstatymas), parengtas pagal pastarąją direktyvą. Šiuo įstatymu apibrėžiama elektroninio parašo samprata, reglamentuojamas elektroninio parašo kūrimas, tikrinimas, galiojimas, nustatomos sertifikavimo paslaugos.
Pagal Elektroninio parašo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, elektroninis parašas suprantamas kaip duomenys, kurie susiejami su kitais elektroniniais duomenimis pastarųjų autentiškumui patvirtinti ir (ar) pasirašančiam asmeniui identifikuoti. Kadangi tokio parašo, kuris atlieka tik identifikavimo funkciją, juridinė galia yra gana abejotina, tad yra pateikiama ir „saugaus elektroninio parašo“ sąvoka. Ji atitinka keturis tarptautiniu mastu pripažintus reikalavimus: unikalumą (parašas vienareikšmiškai susietas su pasirašančiu asmeniu), identifikavimą (leidžia identifikuoti pasirašantį asmenį), saugumą (parašas sukurtas priemonėmis, kurias gali tvarkyti tik pasirašantis asmuo savo valia) ir integralumą (parašas susijęs su pasirašytais duomenimis taip, kad bet koks pasikeitimas yra pastebimas).
Elektroninio parašo infrastruktūrą sudaro vartotojai, pasirašantys ir tikrinantys parašus, įranga, reikalinga parašams kurti ir tikrinti, sertifikavimo paslaugų teikėjai, garantuojantys pasirašančiojo tapatybę ir Vyriausybės įgaliota institucija, atliekanti priežiūros funkcijas. Elektroninio parašo įstatymas nustato reikalavimus atskiroms infrastruktūros dalims.
Elektroninio parašo įstatyme yra numatyti dvejopi elektroninio parašo naudojimo subjektai – pasirašantis asmuo ir parašo naudotojas. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „asmuo - įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, fizinis arba juridinis asmuo, įskaitant ir užsienio asmenis“. Pasirašantis asmuo apibūdinamas kaip veiksnus fizinis asmuo (t.y. galintis savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas), kuris turi parašo formavimo įrangą ir, veikdamas savo valia ir savo arba kito asmens, kuriam jis atstovauja vardu, sukuria elektroninį parašą. Europos Sąjungos elektroninio parašo direktyvoje „pasirašančio asmens“ sąvoka apibrėžiama lygiai taip pat, tik nereikalaujama būti veiksniu fiziniu asmeniu. Parašo naudotoju gali būti asmuo, savo veikloje naudojantis elektroninį parašą arba iš kitų asmenų gaunantis pasirašytus duomenis. Šių sąvokų apibūdinimas įstatymo nuostatose parodo, kad pasirašyti elektroniniu parašu gali tik fizinis asmuo, o parašą naudoti - jau bet kokio teisinio statuso asmenys.
Paanalizavus Elektroninio parašo įstatymo 2 skirsnį „Parašo kūrimas, tikrinimas, galiojimas, parašo naudotojų teisės ir atsakomybė“, galima suprasti, jog parašo formavimo ir tikrinimo duomenys skirti tik fiziniam asmeniui, kuris vienintelis gali jais disponuoti. Šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte taipogi teigiama, kad elektroninis parašas susiejamas su fiziniu asmeniu. Taigi juridiniams asmenims ir įmonėms, neturinčioms juridinio asmens teisių, yra ganėtinai sudėtinga naudotis elektroninu parašu dėl formos reikalavimų bei aiškaus įgaliojimų patvirtinimo trūkumo.
Elektroniniu parašu duomenys pasirašomi, kai yra panaudojami elektroninio parašo formavimo duomenys, o patikrinami jais atitinkančiais elektroninio parašo tikrinimo duomenimis. T.Lamanauskas straipsnyje „Elektroninio parašo įstatymas Lietuvoje: privalumai ir trūkumai“ pažymi, kad Lietuvos Respublikos Elektroninio parašo įstatymas atstovauja moderniųjų šios srities įstatymų grupei, įtvirtindamas atvirumo arba technologinio neutralumo principą. Šis principas reiškia, kad įstatymas gali būti naudojamas elektroninių duomenų pasirašymo reglamentavimui, nepriklausomai nuo naudojamos technologijos.
Pasirašymo procese svarbus vaidmuo tenka ir elektroninio parašo formavimo įrangai. Tai - kompiuterių programinė ir (arba) techninė įranga, kurios pagalba saugomi elektroninio parašo formavimo duomenys, o pastaruosius panaudojus pasirašomų duomenų atžvilgiu, yra suformuojamas parašas. Elektroninio parašo įstatymo 2 straipsnyje keliami papildomi reikalavimai saugiai įrangai, bet jos nepanaudojimas nepanaikina elektroninio parašo juridinės galios.
Asmenį su jo elektroniniu parašu sieja elektroninio parašo sertifikatas, kuris suprantamas kaip elektroninis liudijimas, susiejantis parašo tikrinimo duomenis su pasirašančiu asmeniu ir patvirtinantis arba leidžiantis nustatyti pasirašančio asmens tapatybę. Sertifikato galiojimas gali būti sustabdytas jei pasirašantis asmuo praranda sertifikatą atitinkančių parašo formavimo duomenų kontrolę, jei sertifikavimo paslaugų teikėjas gauna pranešimą, kad pasirašantis asmuo tapo neveiksnus ir dėl kitų Elektroninio parašo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje numatytų priežasčių. Norint geriau užtikrinti elektroninio parašo naudotojų teises yra naudojamas kvalifikuotas sertifikatas, kuriame nurodomai informacijai ir kurio išdavėjui (sertifikavimo paslaugų teikėjui) Elektroninio parašo įstatymas kelia papildomus reikalavimus (tačiau šiuo metu kvalifikuotus sertifikatus teikiančių subjektų Lietuvoje nėra).
Elektroninio parašo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta Elektroninio parašo įstatymo paskirtis - suteikti elektroniniam parašui tokią pačią teisinę galią, kaip ir ranka parašytam parašui. Tai reglamentuojama įstatymo 8 straipsnyje “Elektroninio parašo galia”, kuris atitinka Europos Sąjungos elektroninio parašo direktyvos 5 straipsnį „Elektroninio parašo teisinė galia“. Šių straipsnių nuostatose suformuluota, kad saugus elektroninis parašas, kuris sukurtas saugia parašo formavimo įranga ir yra patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, elektroniniams duomenims turi lygiai tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose dokumentuose, tad yra leistinas kaip įrodinėjimo priemonė teisme. Parašas nepraranda teisinės galios dėl to, jog yra elektroninis, nėra paremtas kvalifikuotu sertifikatu ar nėra paremtas akredituoto sertifikavimo paslaugų teikėjo išduotu kvalifikuotu sertifikatu, arba nėra sukurtas saugia parašo formavimo įranga.
T.Lamanauskas, remdamasis Elektroninio parašo įstatymu, išskiria tris sertifikavimo paslaugų teikėjų formas – paprastus, registruotus, t.y. išduodančius kvalifikuotus sertifikatus, ir akredituotus, kurių veikla įvertinta elektroninio parašo priežiūros institucijoje. Kvalifikuotus sertifikatus sudarantys Lietuvos Respublikos sertifikavimo paslaugų teikėjai privalo užsiregistruoti, tuo tarpu akreditacija nėra būtina sertifikavimo paslaugų teikėjų veiklos sąlyga. Europos Sąjungos elektroninio parašo direktyvoje taip pat akcentuojama savanoriško akreditavimo svarba, siekiant pasiūlyti sertifikavimo paslaugų teikėjams tinkamus pagrindus toliau vystyti savo paslaugas, siekiant geresnio pasitikėjimo, saugumo ir kokybės.
Užsienio valstybių sertifikatų galiojimas įtvirtinamas Elektroninio parašo įstatymo 5 straipsnyje. analogiškam Europos Sąjungos elektroninio parašo direktyvos 7 straipsniui. Užsienio valstybių sertifikavimo paslaugų teikėjų sudaryti kvalifikuoti sertifikatai yra teisiškai ekvivalentūs Lietuvos Respublikos sertifikavimo paslaugų teikėjų sudarytiems kvalifikuotiems sertifikatams, jei:
1. yra sudaryti sertifikavimo paslaugų teikėjo, akredituoto Lietuvos Respublikoje arba yra sudaryti sertifikavimo paslaugų teikėjo, akredituoto Europos Sąjungos valstybėje (Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare),
2. už sertifikatą laiduoja Lietuvos Respublikos kvalifikuoto sertifikavimo paslaugų teikėjas arba Europos Sąjungos valstybės kvalifikuoto sertifikavimo paslaugų teikėjas (Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare),
3. sertifikatų pripažinimas paremtas Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis.
Svarbu yra tai, jog akreditavimas, o ne registravimas, pagal šį straipsnį, yra sąlyga užsienio paslaugų teikėjams sudaryti kvalifikuotus sertifikatus.
Ketvirtasis Elektroninio parašo įstatymo skirsnis yra skirtas Vyriausybės įgaliotos elektroninio parašo priežiūros institucijos funkcijoms ir teisėms apibrėžti.
2002 m. birželio 6 d. Seimas priėmė Elektroninio parašo įstatymo 4, 8, 14, 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą. Pagrindiniai pakeitimai skirti elektroninio parašo galios sustiprinimui tarp šalių, taip pat - galimybei pasirašyti juridinio asmens vardu. Šiame įstatyme įtvirtinta nuostata, kad elektroninis parašas visais atvejais turi tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose dokumentuose, jeigu parašų naudotojai tarpusavyje dėl to susitaria. Tuo tarpu juridinio asmens atstovo parašas suteikia tokią pat teisinę galią kaip ir rašytiniam atstovo parašui kartu su įmonės antspaudu rašytiniuose dokumentuose. Šis Elektroninio parašo įstatymo pakeitimo įstatymas sukūrė prielaidas efektyvesniam elektroninio parašo naudojimui.
2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė du nutarimus, užtikrinančius elektroninio parašo įgyvendinimą. Balandžio 23 d. nutarimu Nr. 568 "Dėl elektroninio parašo priežiūros institucijos", elektroninio parašo priežiūros institucijos funkcijos pavestos Informacinės visuomenės plėtros komitetui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - Informacinės visuomenės plėtros komitetas). Būtent šiam komitetui buvo patikėta paruošti Elektroninio parašo įstatymui reikalingus poįstatyminius aktus. Gruodžio 31 d. buvo priimtas nutarimas Nr. 2108 „Dėl reikalavimų kvalifikuotus sertifikatus sudarantiems sertifikavimo paslaugų teikėjams, Reikalavimų elektroninio parašo įrangai, Kvalifikuotus sertifikatus sudarančių sertifikavimo paslaugų teikėjų registravimo tvarkos bei Elektroninio parašo priežiūros reglamento patvirtinimo“.
2003 m. Informacinės visuomenės plėtros komiteto direktorius išleido penkis įsakymus, reglamentuojančius elektroninį parašą. 2003m. sausio 29 d. buvo patvirtinti keturi įsakymai:
1. „Dėl asmenų registravimo sertifikatams gauti ir konsultavimo paslaugų teikimo tvarkos patvirtinimo“, kuris taikomas sertifikavimo paslaugų teikėjams, ir kuriame aprašoma asmenų registravimo sertifikatams gauti, sutarties sudarymo ir asmenų konsultavimo tvarka.
2. „Dėl reikalavimų elektroninio parašo tikrinimo procedūrai patvirtinimo“, kurio pagrindinis tikslas -nurodyti parašo naudotojams, kaip turi būti tikrinami saugūs parašai ir kaip naudojamos parašų laiko žymos.
3. „Dėl sertifikavimo paslaugų teikėjų akreditavimo reikalavimų ir tvarkos patvirtinimo“, nustatantis sertifikavimo paslaugų teikėjų akreditacinius reikalavimus ir akreditavimo tvarką.
4. „Dėl laiko žymos formavimo paslaugų teikimo tvarkos patvirtinimo“, apibrėžiantis laiko žymos formavimo paslaugų teikimą, reikalavimus sertifikavimo paslaugų teikėjams, kuriantiems laiko žymas saugiems elektroniniams parašams, abonentų bei laiko žymos naudotojų pareigas ir atsakomybę.
2003m. kovo 31 d. Informacinės visuomenės plėtros komitetas išleido penktąjį įsakymą “Dėl minimalios draudiminės sumos kvalifikuotus sertifikatus sudarantiems sertifikavimo paslaugų teikėjams nustatymo”, kuriame buvo nustatyta, jog „kvalifikuotus sertifikatus sudarančių paslaugų teikėjų civilinės atsakomybės draudimo suma turi būti ne mažesnė kaip 100 000 litų vienam draudiminiam įvykiui, vienerių metų laikotarpiui“.
Visi aukščiau paminėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir Informacinės visuomenės plėtros komiteto įsakymai padėjo tvirtus pagrindus elektroninio parašo naudojimui.
Išvados
2000 m. liepos 11 d. priimtas Lietuvos Respublikos Elektroninio parašo įstatymas, reglamentuojantis elektroninį parašą. Jame pateikiama elektroninio parašo samprata, nustatomas elektroninio parašo kūrimas, tikrinimas, galiojimas, sertifikavimo paslaugos, elektroninio parašo priežiūros institucijos teisės ir funkcijos. Šis įstatymas atitinka Europos Sąjungos elektroninio parašo direktyvą.
2002 m. birželio 6 d. Seimui priėmus Elektroninio parašo įstatymo 4, 8, 14, 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą buvo sukurtos prielaidos efektyvesniam elektroninio parašo naudojimui.
2002-2003m. priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Informacinės visuomenės plėtros komiteto poįstatyminiai teisės aktai, užtikrinantys elektroninio parašo įgyvendinimą.
