DARBO SANTYKIAI AR MOKYMOSI PRAKTIKA?

04_2006-JuristasjOficialioji statistika bei įdarbinimo agentūros teigia, kad šiandieninėje darbo rinkoje esmine problema tampa ne bedarbystė, bet tinkamų darbuotojų stygius. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, Lietuvos gyventojams atsivėrė naujos darbo rinkos, todėl konstatuojamas faktas, jog nemažai jaunų žmonių išvažiuoja dirbti į užsienį. Tad nenuostabu, kad darbdaviai susiduria su jaunų ir perspektyvių specialistų trūkumu. Esant šiai situacijai, darbdaviai skatinami žvalgytis į vis jaunesnius asmenis, potencialius būsimus darbuotojus, kurie dar tik studijuoja aukštosiose mokyklose, sudaryti jiems sąlygas įgyti praktiniam darbui būtinų žinių. Tokiu būdu įmonės „užsiaugina“ reikiamus darbuotojus. Be to, pastebėtinas ir pačių studentų aktyvumas, siekiant studijų metu įgyti ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių, kad vėliau, baigus mokslus, galėtų lengviau adaptuotis darbo rinkoje ir efektyviau pritaikyti mokymosi įstaigoje įgytas teorines žinias. Todėl neretai tiek darbdaviams, tiek ir studentams aktualus tampa klausimas dėl studento-praktikanto darbo įforminimo ir darbo apmokėjimo, kitų praktikos atlikimo sąlygų. Šis aspektas taip pat svarbus nagrinėjant darbo, kuris atliekamas siekiant tikslo mokytis, teisinį reglamentavimą, jei asmuo, vykdantis tam tikras darbines funkcijas, siekia įgyti praktikos, už tai negaudamas jokio darbo užmokesčio.

Teisinė bazė

Vienu iš svarbiausių teisės aktų, aptariančių mokymosi praktikos galimybę, reikėtų laikyti LR Aukštojo mokslo įstatymą . Šio įstatymo 42 str. 10 dalyje įtvirtinta nuostata, jog „tais atvejais, kai studijų programoje yra numatyta studentų profesinės veiklos praktika, įmonė ar įstaiga, kurioje studentas atlieka praktiką, ir studentas bei aukštoji mokykla, kurioje jis studijuoja, sudaro praktinio mokymo sutartį. Sutarties turinį, formą ir registravimo tvarką nustato Ministerija“. Vadovaujantis šia nuostata, galime daryti išvadą, kad priimant studentą praktikai, privalo būti sudaryta studento praktinio mokymo sutartis, nes įstatymų leidėjas šiuo klausimu nustato imperatyvą. Paminėtina, kad kaip ir nurodyta aukščiau minėtoje įstatymo nuostatoje, šią sutarties formą patvirtino Švietimo ir mokslo ministras (2004 m. kovo 26 d. įsakymas Nr. ISAK-432). Pagal šiuo įsakymu patvirtintą pavyzdinę praktikos sutarties formą praktikos atlikimo sutartis turi būti sudaroma su visais pagrindinių, vientisųjų, antrosios pakopos ir rezidentūros studijų studentais, studijuojančiais pagal studijų programas, kuriose numatyta profesinės veiklos praktika.

Apibendrinant LR Aukštojo mokslo įstatymo bei LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuriuo patvirtinta Studentų praktinio mokymo sutarties pavyzdinė forma, reikalavimus, galima pastebėti, kad tam, jog įmonėje studentas galėtų atlikti profesinę praktiką, būtinos šios sąlygos:

1) mokymosi įstaigos studijų programose turi būti numatyta studentų profesinės veiklos praktika;

2) įmonė turi kreiptis į pasirinktą mokymosi įstaigą ir informuoti, kad gali priimti studentus atlikti praktiką bei nurodyti, kokios mokymo programos ruošiamų specialistų jai reikia;

3) įmonė turi gauti iš studento mokymosi įstaigos studento praktinio mokymosi sutartį;

4) tarp įmonės ir mokymosi įstaigos turi būti sudaryta praktikos programa;
5) turi būti pasirašyta trišalė sutartis tarp mokymosi įstaigos, įmonės ir studento. Be to, sutartis registruojama aukštosios mokyklos nustatyta tvarka per 10 dienų nuo jos sudarymo dienos.

Praktinio mokymo sutarties sąlygos

Anksčiau minėjome, jog priėmus studentą mokymosi praktikai, vienas iš privalomų dokumentų – praktinio mokymo sutartis. Kadangi aptariamu atveju tai vienas iš pagrindinių dokumentų, įteisinančių įmonės ir studento-praktikanto santykius, manytume, kad svarbu aptarti reikalavimus, keliamus šiai sutarčiai, bei atsižvelgti į iš jos išplaukiančias nuostatas:

1) studentas atlieka praktiką, jeigu tai yra numatyta studijų programoje pagal universiteto kartu su įmone ar įstaiga parengtas praktikos programas (2 punktas);

2) universitetas su įmone ar įstaiga suderina siunčiamų studentų praktikos atlikimo užduotis (3.3 punktas);

3) universitetas paskiria praktikos vadovą – dėstytoją (3.5 punktas);

4) įmonė ar įstaiga užtikrina, kad studentui būtų paskirtas praktikos vadovas (5.2 punktas);

5) įmonė įsipareigoja organizuoti būtinus darbuotojų saugos ir sveikatos bei priešgaisrinės saugos instruktažus, užtikrinti studentui darbuotojų saugos ir sveikatos bei higienos normas atitinkančias darbo sąlygas (5.2, 5.3. punktai);

6) įmonė arba įstaiga turi teisę leisti studentui savarankiškai, be praktikos vadovo pagalbos, atlikti jam pavestas funkcijas gaminant prekinę produkciją arba teikiant mokamas paslaugas tik tais atvejais, jeigu įmonė arba įstaiga sudaro su studentu laikinąją darbo sutartį (LR Darbo kodekso 113 str.) teisės aktų nustatyta tvarka (6 punktas). Vadovaujantis šia nuostata, darytina išvada, kad su studentu nesudarius darbo sutarties, pastarasis gali atlikti užduotis tik padedant praktikos vadovui. Manytume, kad šiuo atveju sąvoka „pagalba“ aiškintina kaip pagelbėjimas, padėjimas tiek veiksmais, tiek žodiniais patarimais atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau ne sutikimas ar leidimas atlikti visas darbo funkcijas. Jeigu nesant darbo sutarties studentas atlieka tam tikras darbo funkcijas savarankiškai, tai galėtų būti kvalifikuojama kaip šio reikalavimo pažeidimas, t. y. toks studento-praktikanto darbas gali būti traktuojamas ne kaip praktinis mokymasis, bet kaip nelegalus darbas.

Tiek universitetas, tiek įmonė turi teisę nutraukti Studento praktinio mokymo sutartį, remdamasi tik šioje Sutartyje nustatytais pagrindais, iš anksto pranešusi apie tai kitai šaliai per Sutartyje numatytą laikotarpį. Vadinasi, pavyzdžiui, jeigu studentas įmonėje šiurkščiai pažeidžia darbo tvarkos taisykles, įmonė gali nutraukti šią sutartį.

Iš aukščiau aptartų nuostatų matyti, kad praktinio mokymosi sutartys turi būti sudaromos atsižvelgiant į visą eilę privalomų reikalavimų, tačiau jos tuo pačiu gali būti pildomos ir įvairiomis kitomis nuostatomis, svarbiomis įmonei bei studentui-praktikantui, neprieštaraujančiomis pavyzdinei sutarties formai. Tuo pačiu norėtųsi pabrėžti, kad Švietimo ir mokslo ministro patvirtintoje sutartyje nėra sąlygos, jog įmonė privalo mokėti praktikantui arba jo mokymosi įstaigai atlyginimą už praktikanto atliekamą praktiką, t. y. už dirbtą darbą. Tai reiškia, jog studentų praktika, jei laikomasi aukščiau minėtų sąlygų, yra neatlygintina. Taip pat reikėtų paminėti, kad šio santykio šalims nėra draudžiama susitarti dėl praktikanto darbo apmokėjimo.

Laikinoji darbo sutartis

Kaip minėta, studentui-praktikantui galima pavesti savarankiškai atlikti tam tikras užduotis, dirbti tam tikrą darbą tik tuomet, jei su juo sudaryta laikinoji darbo sutartis. Jei tokia darbo sutartis nesudaryta, studentą-praktikantą turi prižiūrėti įmonės atstovas, pagelbėti jam dirbant pavestus darbus. Kalbant apie laikinosios darbo sutarties sudarymo tvarką, paminėtina, kad tai reglamentuoja LR Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 1043 „Dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo“. Pagal šį nutarimą laikinoji darbo sutartis gali būti sudaryta ne ilgesniam kaip 2 mėnesių laikotarpiui. Sudarant praktinio mokymo sutartį su praktikantu, sutartyje universitetas, remdamasis praktikos programa, sudaryta su konkrečia įmone, turi įrašyti studento praktikos trukmę (2.3. punktas). Vadinasi, atsižvelgiant į sutarties 2.3. ir 6. punktus, darytina išvada, kad tokia praktika neturėtų trukti ilgiau kaip 2 mėnesius. Šią išvadą lemia ir tai, kad praėjus daugiau kaip 2 mėnesiams nuo praktikos pradžios, studentą toliau laikyti praktikantu nelogiška, nes per tokį laikotarpį paprastai įgaunamos minimalios praktinio darbo žinios, tad studentas jau gali pradėti dirbti savarankiškai.

Vis dėlto jei įmonė dėl tam tikrų priežasčių pageidauja studentą priimti ilgesniam kaip 2 mėnesių laikotarpiui, tokiu atveju laikinoji darbo sutartis negali būti sudaroma.

Laikiniesiems darbuotojams išbandymo laikotarpis nenustatomas, atostogos nesuteikiamos, o nutraukiant laikinąją darbo sutartį išmokama piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Jeigu laikinosios darbo sutarties terminas pasibaigė, o darbo santykiai faktiškai tęsiasi ir nė viena iš laikinosios darbo sutarties šalių, iki pasibaigia terminas, nepareikalauja jos nutraukti, laikoma, kad laikinoji darbo sutartis pratęsta neapibrėžtam terminui.

Nelegalus darbas

Aptariant atvejį, kai įmonė nori laikinai suteikti darbą studentui, o pastarasis siekia laikinai padirbėti įmonėje, kad įgautų darbinės praktikos, tačiau tai nėra numatyta studijų programoje, vadovaujantis aukščiau aptarta informacija galima daryti išvadą, kad šiuo atveju negali būti sudaroma studento praktinio mokymo sutartis. Vadinasi, norint įteisinti tokio studento darbą įmonėje, turėtų būti sudaroma darbo sutartis. Priešingu atveju įmonei galėtų būti taikoma administracinė atsakomybė už nelegalų darbą (nelegaliu darbu laikomas darbas, kuris, esant Darbo kodekso 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties). Pridursime, kad Darbo kodekso 99 str. 3 dalyje įstatymo leidėjas suformulavo įsakmią taisyklę, nustatančią, kad darbdaviui draudžiama leisti dirbti darbuotojui, kol nėra su juo pasirašyta darbo sutartis, jam nėra įteiktas antrasis darbo sutarties egzempliorius ir nėra išduotas darbuotojo tapatybę patvirtinantis dokumentas.

Pabaigdami paminėsime, kad LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41-3 straipsnyje nurodyta, jog darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį skiriama nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų bauda. Sankcijos ženklios, tad sprendžiant klausimą, ar studentams suteikti galimybę įmonėje atlikti praktiką, pravartu žinoti, kas gresia už tokio pobūdžio pagalbą mokymosi įstaigoms.

—————————————————————-
Advokatas Tomas Bagdanskis
Žurnalas “Juristas” 2006 m. Nr.4